Rieda du ratai

Mielas keliautojau,

Šios kelionės džiaugsmai buvo dar neatrastas Aukštaitijos kraštas. Keliaujant visuomet smagu nusukti vingiuotu keliuku ir atrasti ką nors naujo ir netikėto. Susikrauti daiktus į kuprinę, kurią sugrūdi į motociklo daiktadėžę ir vingiuoti tais keliukais po Aukštaitiją begalybės ženklu. Vieną, antrą, trečią ir netgi ketvirtą dieną, kol įsiskausta kojų raumenys ir supranti, kad ilgai važiuoti motociklu atsakingas ir varginantis darbas.

Kaip ir kiekvieną dalyką gyvenime, taip ir keliones geriausia pradėti ryte papusryčiavus. Karštos arbatos puodelis pas Tomą, nekantrus persirengimas į važiavimui motociklu tinkamus drabužius ir Tadas su Karina jau riedėjo Vilniaus gatvėmis link Pabradės.

Po dviejų metų Tadas vėl buvo už motociklo vairo. Motociklo burzgimas, švilpiantis vėjas, taršomi plaukai, saulėto ryto vaizdai ir didelė jėga po kojomis, kurią ne taip lengva suvaldyti, norint išlaikyti tiesia kryptimi.

Pirma sustojimo stotelė – Labanoras. Svajingi pietūs ant lieptelio prie Labanoro ežero. Šilti saulės spinduliai ir drugeliai džiugino pietaujančių širdis. O ramiai tyvuliuojantis ežeras nenorom kvietė paliesti ir patikrinti, ar vanduo šiltas. Žolė ir pušys ragino dar šiek tiek pavaikščioti ir pamankštinti kojas prieš 70 kilometrų važiavimą be sustojimo.

Dar vienas ištuštėjęs Lietuvos miestelis Visaginas pasitiko keliautojus su saule. Čia, žinoma, norėjosi dienos šviesoje iš arčiau apžiūrėti ir patyrinėti Ignalinos atominę elektrinę (IAE), kurią anksčiau teko regėti tik naktį. Bandant aplink ją apvažiuoti, smalsuolių dėmesį patraukė mažas keliukas, kuris panėšėjo į takelį, apaugusį žole ir krūmais. Šiek tiek pavažiavus, kelis kartus kirtus nebenaudojamus geležinkelio bėgius jie atrado vietovę, kuri, iki atsirandant IAE, buvo Šaškų kaimas. 

Vaikščiodami po sutvarkytą/apleistą apžvalgos aikštelę (čia, rodės, buvo naujai pastatyti suoleliai ir šiukšlinės, tačiau viskas aplink buvo visiškai apleista bei užaugę krūmais), taip ir neapsisprendi, ar čia jauku, ar labiau primena kokį Pripetės užkaborį. Pro užaugusius berželius nepavyko pamatyti atsiverti turėjusios Drūkšių ežero panoramos. Geriau apžiūrėjus teritoriją spėlioji, kokia šios aikštelės paskirtis: IAE darbuotojų pietų ar šiaip vietinių žmonių pasibuvimų vieta?

Pirmosios dienos 184 kilometrai ir pirmasis kelionės tikslas – Zarasai. Jaukus pasibuvimas pas Tado sesės šeimyną ir nakvynė prieš kitos dienos radinius.

Ryte aukštyn, žemyn, į kairę ir į dešinę banguojantis keliukas nuveda prie išmintingojo ir daug visko regėjusio Stelmužės ąžuolo, kurį gali paglostyti tik akimis. 

Prieš pat pasiekiant ąžuolą už budrios akies užkliuvo ženklas, nuvedęs prie vergų bokšto, kuriame tarsi pasakų princesės buvo kalinami „prastai“ dirbantys vergai, tik ,deja, elgiamasi su jais buvo ne kaip su pasakų veikėjomis. O šiek tiek tolėliau ir pačio Stelmužės dvaro pastatų griuvėsiai, bylojantys savas praeities paslaptis.

           Keliaudami toliau jie apkabino 500 metų senumo Bradesių ąžuolą ir pajuto jo ramybę bei stiprybę, įkopė į Velikuškių II piliakalnį, ant kurio mintijo, kokia pilis čia stovėjo ir kaip jos gyventojai galėjo grožėtis ežeru, kol galiausiai pasiekė mažąjį kelionės tikslą – Sartų ežero apžvalgos bokštą. O tada ratu ratu ratu vis atsidūstant iki pačio viršaus ir atgal. Ir dar ratu ratu akmenų labirinte lyg maži vaikai įraudusiais skruostais. 

Galiausiai įveikus 200 kilometrų ir taip nuvargus, kad vienai dienai nuotykių jau gana, lyg kelrodis nušvito mažasis Bistrampolio dvaras. Nedidelis ir jaukus dvarelis, kur Karina ir Tadas krito į minkštus patalus šiek tiek pailsėti nuo keliavimo. Tik visą dieną keliavęs supranti, kaip gera yra tiesiog prigulti ir atlikti tik vieną vienintelį veiksmą – kvėpuoti. 

Kadangi dvare žmonių beveik nebuvo, taip kaip ir mėgsta mūsų istorijos herojai, vakarinis pasivaikščiojimas po dvaro teritoriją leido jiems įsivaizduoti save dvaro šeimininkų vaidmenyje. „Taip, čia ganosi mūsų danieliai ir ledainė, primenanti dailų nameliuką – tai vieta beveik nesusijusi su šokoladiniais ledais“. 

               

         Pratęsiant vakarinį poilsį, jų laikė sūkurinės vonios pažinimo džiaugsmai ir gaivinanti žolelių arbata, kvepianti žvaigždėtu vakaru. Prieš pat keliaujant į sapnų karalystę dar laukė neįprastai prabangi vakarienė su grybų sriuba duonos kubilėlyje, kuri lyg švelnus apkabinimas apsvaigino ir nunešė juos iki debesų.

Kitą dieną laukė nauji nuotykiai, nors diena buvo daug ramesnė, nes po daug nuotykių kupinos dienos visuomet reikia kitos dienos atokvėpiui. Pakeliui į trečiąjį kelionės tikslą – Pakruojo dvarą, pro keliautojų akis neprasprūdo Rozalimo miestelis. Pavadinimas, primenantis kokią nors merginą su gėlėmis plaukuose iš meksikietiškų serialų, vardu Rozalija. Miestelis nustebino mažute medine geltona bažnytėle ir pušyno taku, kurio mūsų keliautojai neįveikė, nes pasitaikė karšta diena, o motociklo važiavimui tinkami drabužiai tokią dieną priverčia kepti savoje odoje vos tik sustojus. Tačiau bent jau dalį tako pamatyti jiems pavyko.  Vos pradėjus eiti šiuo taku atsiveria mažytis amfiteatras, medinių konstrukcijų vaikų žaidimų aikštelė ir medinės skulptūros Lietuvos rašytojams ir poetams – J. Biliūnui, H. Radauskui ir kt. Nesunku įsivaizduoti atgijusį pušyno taką su mamomis ir tėčiais vaikštančius su vežimėliais ar iškylaujančius ant žolytės, klausant dainuojamosios poezijos.

Po 65 trečiosios dienos kilometrų jie buvo apgyvendinti Pakruojo dvaro malūnininko namo kambary su senoviškomis spintelėmis, staliukais, lova ir netgi tapetais. Ir mėgstamiausia Karinos vieta – žema plačia palange, ant kurios galima sėdėti ir svajingai spoksoti į ežerą. 

Tai buvo milžiniškas dvaras su daugybe pastatų, kone visas miestelis čia sutilpo: arklidės, amatininkų dirbtuvės,  tvartai, pieninė, ledainė, vaistininko namas, malūnas, vandens malūnas ir netgi sala. Dėl „nerimto“ vietinio jaunimo motociklą nakčiai teko slėpti už malūnininko namo, kuriame jie įsikūrė. Atokvėpio diena suteikė galimybę tiesiog vaikščioti po milžinišką dvaro teritoriją ir tyrinėti ten esančius objektus.

Atėjus vakarui visas malūnas buvo atiduotas į jų dviejų rankas. Trečiame aukšte įsitaisius ant šieno kupetų žvakių šviesoje prasidėjo malūno kino teatras. Mažiausiai trys valandos 1972-ųjų Tado Blindos. Šiek tiek vėsoka, todėl nepamiršti, kad esi malūne, tačiau jauki liepsnelių šviesa raminančiai šoka priešais juodai baltą filmą. Kas galėtų pagalvoti, kad malūnas ir kino teatras gali taip derėti?

Paskutinįjį kelionės rytą laukė jodinėjimo seansas, kai kam pirmasis kartas ant arklio. Tadas, kaip tikras profesionalas vadeliojo savąją kumelę dvaro taku. O Karina pirmą kartą užsiropštė ant arklio, ir dar ne bet kokio, o žemaituko, tiek kartų girdėto ir regėto paskaitose. Pirmą kartą pamatė jį gyvai, pajuto jo karštą kūną ir kiekvieną judesį dedant žingsnius. Bet pajuto ji ne tik žemaituko karštį, bet ir užsispyrusį charakterį, kuris neleido arkliui taip lengvai pasiduoti mergelės vadelionėms. Gal jautė jos netvirtumą sėdint ir šiokią tokią pirmo karto baimę, o gal pagalvojo, kad ant jo nugaros sėdi dar vienas vaikas, dėl kurių šie arkliai nebūna labai patenkinti karštomis vasaros dienomis? 

Kad pasiektų namus, tą dieną jie turėjo nuvažiuoti daugiausiai kilometrų – 320. Vienos dienos važiavimui plieniniu žirgu dviese – rimtas iššūkis. Ypač, kai norisi bent kas 50 kilometrų sustoti ir pailsinti kojų raumenis. Bet jiems pavyko! Pakeliui dar prigriebė keletą objektų savo kelionės kolekcijai: paminklą Vytautui Didžiajam Vyžuonose, Dryžių piliakalnį ir Labanoro apžvalgos bokštą. Iš kelionės pavyko pasiimti tiek, kiek norėta, nors visuomet norisi dar daugiau. Bet žmonės turi būti pavaldūs laikui, o ne atvirkščiai. Reikia laikyti laiką poilsiui ir laiką nuotykiams atskirai, nesuplakti į vieną, neskubėti, nes viskas prabėgs ir nė nesuprasi, kad buvai.

Nuotykių įkvėptos,
Vilnonės kojinės kelyje

0

Vilnius-Kernavė-Kaunas baidarėje

Mielas keliautojau,

  Kas galėtų pagalvoti, kad Kovo mėnesį, žiemai dar visai nepalikus mūsų krašto, galima plaukti baidare? Visgi pamatę, kad Kovo 11-tosios proga rengiamas trijų sostinių žygis Nerimi, Karina ir Tadas nusprendė surizikuoti. Suintrigavo juos tie 170 kilometrų upe iš Vilniaus į Kauną per 3 dienas.

Šilta apranga, palapinė, miegmaišiai, kilimėliai, atsarginiai drabužiai ir maistas sugulė į baidares.

Ir štai dvylika baidarių pradėjo savo kelionę lyjant lietui!

       Smagiai šūkaudami ir nekantraudami, visi stebėjo Vilnių iš Neries rakurso. Kadangi visą dieną keliautojų neapleido lietus, lietpaltis buvo būtinas šios kelionės atributas. Senasis Karinos lietpaltis neatlaikė pirmųjų valandų, todėl jam buvo atrasta nauja – kojų dangalo – paskirtis.

Pirmosios dienos plaukimą lydėjo vis žvarbančios ir šąlančios rankos. Kadangi beirkluojant plonosios daržo pirštinės greitai peršlapdavo ir kąsdavo rankas. Kojoms taip pat panašiai sekėsi. Šiek tiek intensyviau pairklavus, jos tai sušildavo, tai vėl geldavo. Rankų ir kojų temperatūra svyravo tai aukštyn, tai žemyn. Bet žinai, kad kelionė tik prasidėjo, todėl organizmas persijungia į „šalčio“ rėžimą. Tad būdravimas šaltyje tampa įprastu, kai kada net ir pamirštamu.

Jau sutemo, o dienos plaukimo tikslo pabaigos nematyti. Pakeliui praplaukiami akmenys kėlė nerimą, nes galėjo apversti žibintuvėlių neturinčių bendražygių baidares. Praplaukę pavojingesnius akmenis Karina ir Tadas visgi nusprendė pasilikti ir apšviesti kliūtis, kad kiti galėtų saugiai praplaukti tamsoje. Iš praplaukiančiųjų atskriejo ne pačios maloniausios žinios - viena kanoja su 4 žmonėmis apsivertė. Tadas nusprendė išlipti į krantą ir patikrinti, ar jiems viskas gerai. Tamsoje bėgo palei krantą nė nežinodamas, kurioje vietoje juos ras ir kaip toli jie gali būti.

       Per tą laiką Karina baidarėje baisiausiai sušalo ir mintyse jau gailėjosi, kad leidosi į plaukimą tokiu oru. Tamsa. Baidarė Neryje. Vandens šniokštimas aplenkiant akmenis. 30-50 minučių tokioje būsenoje ir nesulaukus jokios žinios iš Tado Karina prarado ne tik ūpą, bet ir orientaciją laike bei erdvėje. Galiausiai, sužinojęs, kad nelaimingieji bendražygiai paskandino daug savo daiktų, tačiau turi palapinę ir miegmaišius - naktį praleis ten, kur išlipo - Tadas sugrįžo sunkiai kvėpuodamas nuo bėgimo. Mintis buvo okupavęs dažno kvėpavimo ir plaučių šniokštimo jausmas, todėl prireikė kelių minučių atgauti budrumą.

     Krentant šlapdribai, žibintuvėlis švietė kelią, o Karina ir Tadas atsargiai ir iš lėto plaukė iki stovyklavietės. Pasiekus stovyklavietę, Tadas neprarado sveiko proto, lyjant lietui pastatė ir paruošė palapinę miegui. Deja, sušalusi Karina neturėjo tiek daug stovyklavimo patirties. Pasiekus krantą ir praradus amą negalėjo ištarti nė žodžio, nė nebežinojo, ko išvis nori, tad Tado buvo nukreipta šilčiau bei sausiau apsirengti ir gerti arbatos.

Gavus miego ir maisto nuotaika pasitaisė. Naujas rytas žadėjo dieną be lietaus, nors dangus neskubėjo giedrėti. Po nakties keliems dalyviams pasitraukus, Karina ir Tadas buvo ryžtingai nusiteikę plaukti toliau.

 Antroji diena žadėjo apsilankymą Kernavėje.

      Tos dienos kelionė sekėsi sklandžiai ir be lietaus, nors antrosios nakties stovyklavietė buvo pasiekta jau visai sutemus. Šį kartą nakvynės vieta buvo netoli Achemos, kuri su savo švieselėmis naktį atrodė įspūdingai :)

 Aplankius Kernavės piliakalnius ir išvydus naktį žiburiuojančią Achemą, Karina atsiėmė savo praeitos nakties žodžius ir džiaugėsi jau įveikusi 2/3 kelionės. Tas geras jausmas, kai jau žinai, kad pusiaukelė jau praeity, o tikslas vis arčiau ir arčiau.

        Deja, naktį ponas oras nelepino! Apsirengus visus šilčiausius drabužius teko ne vieną kartą nubusti vidurį nakties, nes buvo ŠALTA. Ryte išlindus iš palapinės paaiškėjo, kad naktį buvo – 3-4 C, nes visos palapinės ir žolė buvo padengti šerkšnu, o šlapi drabužiai ir batai suledėję į ožio ragą.

Bet rytas pasakiškas – juk šerkšnu nuklotą stovyklavietę pasitiko saulutė!

Nušvitus saulei buvo aišku, kad diena bus graži, todėl paskutinė atkarpa buvo kupina didžiausios motyvacijos ir pasimėgavimo. Visgi finišas ne taip jau ir toli! Be to, artėjant prie trečiosios sostinės – Kauno – vaizdai tikrai džiugino akį. Dar neregėtas Kaunas iš gražiosios Neries perspektyvos, viską glostant saulės spinduliams.

Šiek tiek apsvilę skruostus jie pasiekė Kauno Vilijampolės tiltą, suplojo rankutėmis iš džiaugsmo ir pasididžiavimo, atsisveikino su bendražygiais ir pasiekę namus krito į lovą saldžiam pergalės miegui, kurį gali pajusti tik grįžęs po sunkios kelionės ir pajutęs minkštus savo lovos patalus.

Į tris dienas sutilpo lietus, debesys, šaltis, saulė, nesmagumas, gera nuotaika, prastas miegas, nuostabūs vaizdai, nuovargis, pasididžiavimas savimi ir Trys Sostinės.

Įkvėptos nuotykių,

Vilnonės kojinės kelyje

P.S. Kai kurios nuotraukos priklauso kitiems autoriams:

Arturas Aleksandrovas

Mantas Lukoševičius 

Marius Giedrius

Išvydęs Tautą (Vytautas)

0

Ilgai laukta svajonė

Mielas keliautojau,

Ši kelionė buvo svajonės išsipildymas – Karina pirmą kartą pamatė jūrą (nes kartas, kai Karinai buvo kokie 2 metai, nesiskaito dėl atminties spragų).

Tąkart jie dar nežinojo, tačiau iš tiesų jau tada pratinosi gyventi kelyje. Ko tik jie nepasiėmė į kelionę? Į autobusiuką susikrovė šiek tiek drabužių, čiužinukus, patalynę, maisto, indų, mažą viryklę, keptuvę –  viskas kompaktiškai tilpo į vieną kartoninę dėžę - ir netgi 2 dviračius. Juk tas beveik penkias dienas jie planavo gyventi autobusiuke ;) Gyventi ir tyrinėti Baltijos jūros pakrantes.

Liepos 27-tąją, jie pajudėjo link jūros. Bevažiuojant Karina mintyse šoko Skrybėliaus džiaugsmingąjį („Futterwacken“) šokį, nes žinojo, kad vakare jau pamatys jūrą.

Ko Karina ir Tadas nesitikėjo, tai beprotiško karščio. Saulė tas dienas negailėjo nė vieno žmogelio. Riedant raudonuoju autobusiuku, jie kelis kartus stojo paskanauti vanilinių ir šokoladinių ledų. Akį džiugino mašinos skubančios autostrada priešinga kryptimi. Visi tik ir skubėjo grįžti į savo namus ir vėl suktis darbas-namai ratelyje, o Karina ir Tadas skubėjo nuotykiauti į šiaurės vakarų pusę.

Saulei pradėjus leistis į jūra, keliautojai pasiekė Palangą. Pavakarieniavus Karina ir Tadas iškeliavo gyventi prie jūros. Autobusiuką saugiai įtaisius stovėjimo aikštelėje jie pasikinkė dvirates transporto priemones ir išriedėjo pasitikti saulėlydžio Palangos paplūdimyje. Ir nors ne viskas būna taip, kaip įsivaizduojame, malonus jūros šniokštimas ir begalybė sušildė Karinos širdį. Basos kojos pačios nunešė per vėstantį smėlį iki pat vandens.

Žvaigždėms suspindus danguje keliautojai ir raudonasis autobusiukas persikėlė į netoliese esantį kempingą saldžiam miegui.   

Išaušus dar vienai Sacharos dykumų karščio dienai perkaitusios galvos ir jas nešiojantys kūnai gaivinosi jūros bangose. 

Vėliau juos dviračiai nešė per visą Palangos miestą: pro kvepiančius šokoladu aplietus vaflius, paštą, žmonių pilną tiltą, grafų Tiškevičių rūmų antis ir vikšrus bei Birutės kalną. Norėjosi jiems dviračių taku nukeliauti iki Olando kepurės. Deja, dviračių takui perėjus į mašinų kelią, atsirado vienas kitą suprantantys, bet tarp ženklų „Privati teritorija“ pasimetę žvilgsniai. Nukabinus nosis ir raudonais žandais, teko nieko nepešus ilgą kelią grįžti atgal. Išvargusiems nuo karščio ir dviračių beliko tik kristi į autobusiuką ir atgauti jėgas kitos dienos nuotykiams. 

          Miegojimo vieta šį kartą persikėlė į Šventosios kempingą. Rytą džiugino čirškantis omletas su daržovėmis. Šventojoje keliautojai nusprendė atsipūsti po aktyvaus poilsio ir pereiti į pasyvų – kepintis saulutėje paplūdimyje. Pasikapstymai smėlyje, pasitaškymai bangose ir ramūs apgalvojimai, kur keliauti toliau.

O toliau į keltą ir į Smiltynę! Vakarėjant dar ramus pasivaikščiojimas iki molo ir nakvynės vieta stovėjimo aikštelėje, šalia turistinio autobusiuko. Turbūt tuomet svajingai nužiūrint  namus ant ratų ir sukirbėjo Karinos ir Tado galvoje mintys, kad ateityje ir jie taip norėtų.

Rytas paplūdimyje be žmonių, kur visa jūra priklausė tik jiems dviems. Šalimais ant kranto trypčiojo kirai, ant smėlio baltavo kriauklytės, o ties horizontu galėjai matyti į uostą parplaukiantį keltą. Dangus buvo toks giedras, jog atsigulęs ant žalios skaros ir vėpsodamas į jį galėjai pagalvoti, kad esi mėlynam niekur.

Vėliau prašuoliavo delfinai, pingvinai ir jūrų muziejus su vieną akį merkiančiu ir šypsnį dovanojančiu ruoniu. Atėjo metas atsisveikinti su Smiltyne ir, lyg žiūronus iškėlus rankas prie akių, žvelgti į vingiuojantį Nidos keliuką. Niekur neskubant ir  riedant 60 kilometrų per valandą greičiu gali mėgautis kiekvienu vingiu ir nežemišku gamtos grožiu. Tarsi iš pasakos ištrauktas 50 kilometrų ruožas su jūros pakrante, mediniais namukais ir kiek neįprastu akiai mišku.

O kur dar klaidžiojimas su laumėmis, velniais ir raganomis. Kaip tas trečias brolis blaškaisi po mišką, ieškodamas savo kelio. Žiū į kairę – raguotas, barzdotas, uodeguotas ir su kanopa nori nusitempti į pelkynę, žiū į dešinę – ilgaplaukė, išverstaakė su bulvės nosimi tiesia naguotas rankas į tave. Pasijunti lyg įbaugintas vaikas, kuriam prieš miegą skaitomos lietuvių liaudies pasakos.

Plius trisdešimt ir mirusios kopos. Klampojant po smėlį, byrantį į akis, vienintelis dalykas, kirbėjęs galvoje, tebuvo vanduo ir kaip išsinerti iš savo odos. Nuo tokios kaitros darosi ne tik silpna, bet dar ir pikta. Pikta ant savęs, smėlio, saulės ir visko, kas aplinkui. Karinai ir Tadui, įsikūrusiems netoli jūros Nidoje, tikra atgaiva ir stebuklas iš giedro dangaus buvo vakarinis lietus, paryškinęs pilką cementą.

Ir tuomet dar viena diena su kopomis, bangomis ir nepaliaujamu karščiu, atslūgstančiu tik vakarais. Kai viskas nurimsta, bangos geriau girdisi nei matosi, o iš miško išlenda briedis su dideliais ragais. Stebiesi tada, ką gi jis čia veikia ant asfalto, neskuba atgal, gal tyrinėja naują paviršių?

Taip ateina metas keliauti atgal, pasakoti istorijas, rodyti nuotraukas ir tyliai sau žinoti, kad už tų šypsenų slepiasi susierzinimas, nuovargis, naujos patirtys ir žinojimas, kad verta.

Kelionių įkvėptos,

Vilnonės kojinės kelyje

0

Pirmoji kelionė

Mielas keliautojau,

Tai buvo viena iš pirmųjų Karinos ir Tado kelionių, kai Lietuvoje dar litai egzistavo ir buvo gyva Tado senutė „Toyota“. Kelionei reikėjo tik šiek tiek drabužių, miegmaišių ir palapinių. Kiek pinigų maistui išleido jie nė nepamena, bet pamena, kad degalams visi „susimetė“ po 50 litų.

Taip, tai buvo Karinos, Tado, Mariaus ir Eglės – mokyklos draugų – vasaros nuotykiai jau pabaigus mokyklą. Kai tau 18-19 metų ir turi šiek tiek laisvės prieš universitetams uždarant tave į naują gyvenimo narvelį. Kai dar nežinai, kas tie nuotykiai ir kas tas gyvenimas. Kai dar nežinai, kad po 5 metų viskas bus ne taip, kaip planavai. Kai dar nežinai, koks mažas ir kartu didelis nuotykis tai bus.

Čiuku čiuku ir ketvertukas A4 keliu pajudėjo iš Druskininkų. Pirma stotelė – Čepkelių raistas, esantis Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtos rezervato teritorijoje. Norėjo jie pašmirinėti po pelkes, tačiau eidami takeliu susidūrė su ženklu, kad pašaliniams eiti draudžiama ir reikia turėti specialų leidimą, jei nori eiti toliau. Taip ir baigėsi Čepkelių raisto tyrinėjimas.  

Greitu metu ponas alkis pasibeldė į duris, tad keliautojai su užkandžių pintine susirado jaukią vietelę prie Skroblaus upelio. Nors upelio vanduo buvo labai šaltas, Tadas vis tiek nusprendė atsigaivinti ir pasijusti Tarzanu.

Tokią saulėtą dieną vidury miškų slėpėsi Puvočių apžvalgos bokštelis, aptvertas spygliuota tvorele. Netgi Eglė, bijanti aukščio, išdrįso užlipti iki pat viršaus. Užlipęs tik žiūrėk ir žiūrėk į saulės nutviekstą miestelį. Virš galvų cukriniai balti debesėliai plaukė, o kiek žemiau pušys lingavo ir namų stogai mojo. Juk ne taip jau ir aukštai J

Kilometras po kilometro ir kelyje rastas dar vienas lankytinas objektas – Punios piliakalnis. Švysteli Tado prisiminimai apie tai, kaip vaikystėje čia buvo kartu su tėvais. Akmenuotas takelis, laipteliai aukštyn ir piliakalnio viršūnė jau čia. Galima atsikvėpti, prisėsti ir paskanauti traškučių – mažos Karinos priklausomybės. 

          O toliau tiesiai tiesiai į Anykščius, kur jų laukė Tado sesė. Prieš aplankant Irmą būtinai reikėjo pamatyti didžiausią Lietuvos akmenį – Puntuką. Nejaugi jis tikrai toks didelis? Beribėje vaizduotėje gali susikurti įvairiausių vaizdinių, bet realybėje gauni tai, ką gali pačiupinėti savomis rankomis – tikrai nemažą taisyklingos dailios formos akmenį. Be draugų pagalbos ganėtinai sudėtingas iššūkis pasiekti akmens viršūnę. Eglė nedrįso ropštis ant šio milžino. Dar paklaidžioję po Puntuko apylinkes ir jau temstant, keliautojai pasiekė pirmąją savo nakvynės vietą – pripučiamą čiužinį Irmos ir Tomo namuose.

Kitą rytą Irma tapo ketveriukės kelionės po Anykščius vedle. Kiek daug galima atrasti vieno miestelio apylinkėse! Jie kopė skaičiuodami laiptelius ir bandė atrasti laimę J. Biliūno “Laimės žibury”, gaudė vėją Kalintos kalno rogučių trasoje, grožėjosi Rubikių apžvalgos bokšto vaizdais, pūškuodami lipo į Šeimyniškėlių piliakalnį ir lankėsi arklio muziejuje.

Objektas po objekto, vieta po vietos ir nepastebimai atsėlino vakaras, pranešantis, kad jau laikas ieškoti vietos nakčiai. Pasinaudoję Tado sesės patarimu, jie rado gražią vietelę prie upės. Pušų paunksmėje išdygo palapinės, ant stalo sugulė maistas, vėliau atsidūręs alkanuose pilveliuose, ir prasidėjo šalimais buvusio kabančio tilto tyrinėjimas. Taip dangų užklojo žvaigždėta nakties skraistė ir keliautojai sugulė į savo palapines.

Išaušo saulėtas vasaros rytas ir draugai ražydamiesi išsiropštė iš savo guolių. Papusryčiavę ir pasidžiaugę nuostabiu rytu jie susirinko visus daiktus (ir šiukšles, žinoma!), sėdo į senutę “Toyotą” ir patraukė namo, į Druskininkus.

Keliaudami atgal jie visgi nusprendė šiek tiek išsukti iš kelio ir pamatyti garsiąją Velnio duobę. Duobė kaip duobė, tik labai jau didelė! Iki jos teko nemažai nužingsniuoti, nes mašinų eilė, kaip iki mėnulio ir atgal. Kerėplino jie į duobės dugną žemyn, o paskui iš jo aukštyn. Taip, dabar jau jie pamatė viską, ką tuo metu sugebėjo. Laikas jiems grįšti namo.

Kai kam tai buvo nuotykių pradžia, kai kam tiesiog linksmos kelios dienos kelyje, tačiau kiekvienam tai buvo vieno gyvenimo etapo pabaiga ir kito pradžia.

Kelionių įkvėptos,

Vilnonės kojinės kelyje

0