Ilgai laukta svajonė

Mielas keliautojau,

Ši kelionė buvo svajonės išsipildymas – Karina pirmą kartą pamatė jūrą (nes kartas, kai Karinai buvo kokie 2 metai, nesiskaito dėl atminties spragų).

Tąkart jie dar nežinojo, tačiau iš tiesų jau tada pratinosi gyventi kelyje. Ko tik jie nepasiėmė į kelionę? Į autobusiuką susikrovė šiek tiek drabužių, čiužinukus, patalynę, maisto, indų, mažą viryklę, keptuvę –  viskas kompaktiškai tilpo į vieną kartoninę dėžę - ir netgi 2 dviračius. Juk tas beveik penkias dienas jie planavo gyventi autobusiuke ;) Gyventi ir tyrinėti Baltijos jūros pakrantes.

Liepos 27-tąją, jie pajudėjo link jūros. Bevažiuojant Karina mintyse šoko Skrybėliaus džiaugsmingąjį („Futterwacken“) šokį, nes žinojo, kad vakare jau pamatys jūrą.

Ko Karina ir Tadas nesitikėjo, tai beprotiško karščio. Saulė tas dienas negailėjo nė vieno žmogelio. Riedant raudonuoju autobusiuku, jie kelis kartus stojo paskanauti vanilinių ir šokoladinių ledų. Akį džiugino mašinos skubančios autostrada priešinga kryptimi. Visi tik ir skubėjo grįžti į savo namus ir vėl suktis darbas-namai ratelyje, o Karina ir Tadas skubėjo nuotykiauti į šiaurės vakarų pusę.

Saulei pradėjus leistis į jūra, keliautojai pasiekė Palangą. Pavakarieniavus Karina ir Tadas iškeliavo gyventi prie jūros. Autobusiuką saugiai įtaisius stovėjimo aikštelėje jie pasikinkė dvirates transporto priemones ir išriedėjo pasitikti saulėlydžio Palangos paplūdimyje. Ir nors ne viskas būna taip, kaip įsivaizduojame, malonus jūros šniokštimas ir begalybė sušildė Karinos širdį. Basos kojos pačios nunešė per vėstantį smėlį iki pat vandens.

Žvaigždėms suspindus danguje keliautojai ir raudonasis autobusiukas persikėlė į netoliese esantį kempingą saldžiam miegui.   

Išaušus dar vienai Sacharos dykumų karščio dienai perkaitusios galvos ir jas nešiojantys kūnai gaivinosi jūros bangose. 

Vėliau juos dviračiai nešė per visą Palangos miestą: pro kvepiančius šokoladu aplietus vaflius, paštą, žmonių pilną tiltą, grafų Tiškevičių rūmų antis ir vikšrus bei Birutės kalną. Norėjosi jiems dviračių taku nukeliauti iki Olando kepurės. Deja, dviračių takui perėjus į mašinų kelią, atsirado vienas kitą suprantantys, bet tarp ženklų „Privati teritorija“ pasimetę žvilgsniai. Nukabinus nosis ir raudonais žandais, teko nieko nepešus ilgą kelią grįžti atgal. Išvargusiems nuo karščio ir dviračių beliko tik kristi į autobusiuką ir atgauti jėgas kitos dienos nuotykiams. 

          Miegojimo vieta šį kartą persikėlė į Šventosios kempingą. Rytą džiugino čirškantis omletas su daržovėmis. Šventojoje keliautojai nusprendė atsipūsti po aktyvaus poilsio ir pereiti į pasyvų – kepintis saulutėje paplūdimyje. Pasikapstymai smėlyje, pasitaškymai bangose ir ramūs apgalvojimai, kur keliauti toliau.

O toliau į keltą ir į Smiltynę! Vakarėjant dar ramus pasivaikščiojimas iki molo ir nakvynės vieta stovėjimo aikštelėje, šalia turistinio autobusiuko. Turbūt tuomet svajingai nužiūrint  namus ant ratų ir sukirbėjo Karinos ir Tado galvoje mintys, kad ateityje ir jie taip norėtų.

Rytas paplūdimyje be žmonių, kur visa jūra priklausė tik jiems dviems. Šalimais ant kranto trypčiojo kirai, ant smėlio baltavo kriauklytės, o ties horizontu galėjai matyti į uostą parplaukiantį keltą. Dangus buvo toks giedras, jog atsigulęs ant žalios skaros ir vėpsodamas į jį galėjai pagalvoti, kad esi mėlynam niekur.

Vėliau prašuoliavo delfinai, pingvinai ir jūrų muziejus su vieną akį merkiančiu ir šypsnį dovanojančiu ruoniu. Atėjo metas atsisveikinti su Smiltyne ir, lyg žiūronus iškėlus rankas prie akių, žvelgti į vingiuojantį Nidos keliuką. Niekur neskubant ir  riedant 60 kilometrų per valandą greičiu gali mėgautis kiekvienu vingiu ir nežemišku gamtos grožiu. Tarsi iš pasakos ištrauktas 50 kilometrų ruožas su jūros pakrante, mediniais namukais ir kiek neįprastu akiai mišku.

O kur dar klaidžiojimas su laumėmis, velniais ir raganomis. Kaip tas trečias brolis blaškaisi po mišką, ieškodamas savo kelio. Žiū į kairę – raguotas, barzdotas, uodeguotas ir su kanopa nori nusitempti į pelkynę, žiū į dešinę – ilgaplaukė, išverstaakė su bulvės nosimi tiesia naguotas rankas į tave. Pasijunti lyg įbaugintas vaikas, kuriam prieš miegą skaitomos lietuvių liaudies pasakos.

Plius trisdešimt ir mirusios kopos. Klampojant po smėlį, byrantį į akis, vienintelis dalykas, kirbėjęs galvoje, tebuvo vanduo ir kaip išsinerti iš savo odos. Nuo tokios kaitros darosi ne tik silpna, bet dar ir pikta. Pikta ant savęs, smėlio, saulės ir visko, kas aplinkui. Karinai ir Tadui, įsikūrusiems netoli jūros Nidoje, tikra atgaiva ir stebuklas iš giedro dangaus buvo vakarinis lietus, paryškinęs pilką cementą.

Ir tuomet dar viena diena su kopomis, bangomis ir nepaliaujamu karščiu, atslūgstančiu tik vakarais. Kai viskas nurimsta, bangos geriau girdisi nei matosi, o iš miško išlenda briedis su dideliais ragais. Stebiesi tada, ką gi jis čia veikia ant asfalto, neskuba atgal, gal tyrinėja naują paviršių?

Taip ateina metas keliauti atgal, pasakoti istorijas, rodyti nuotraukas ir tyliai sau žinoti, kad už tų šypsenų slepiasi susierzinimas, nuovargis, naujos patirtys ir žinojimas, kad verta.

Kelionių įkvėptos,

Vilnonės kojinės kelyje