Mielas keliautojau,
Kas galėtų pagalvoti,
kad Kovo mėnesį, žiemai dar visai nepalikus mūsų krašto, galima plaukti baidare?
Visgi pamatę, kad Kovo 11-tosios proga rengiamas trijų sostinių
žygis Nerimi, Karina ir Tadas nusprendė surizikuoti. Suintrigavo juos tie 170 kilometrų upe iš Vilniaus į Kauną per 3 dienas.
Šilta apranga,
palapinė, miegmaišiai, kilimėliai, atsarginiai drabužiai ir maistas sugulė į
baidares.
Ir štai dvylika
baidarių pradėjo savo kelionę lyjant lietui!
Smagiai šūkaudami ir nekantraudami, visi stebėjo Vilnių iš Neries rakurso. Kadangi visą dieną keliautojų neapleido lietus, lietpaltis buvo būtinas šios kelionės atributas. Senasis Karinos lietpaltis neatlaikė pirmųjų valandų, todėl jam buvo atrasta nauja – kojų dangalo – paskirtis.
Pirmosios dienos plaukimą lydėjo
vis žvarbančios ir šąlančios rankos. Kadangi beirkluojant plonosios daržo pirštinės
greitai peršlapdavo ir kąsdavo rankas. Kojoms taip pat panašiai sekėsi. Šiek tiek
intensyviau pairklavus, jos tai sušildavo, tai vėl geldavo. Rankų ir kojų temperatūra
svyravo tai aukštyn, tai žemyn. Bet žinai, kad kelionė tik prasidėjo, todėl
organizmas persijungia į „šalčio“ rėžimą. Tad būdravimas šaltyje tampa įprastu,
kai kada net ir pamirštamu.
Jau sutemo, o dienos plaukimo
tikslo pabaigos nematyti. Pakeliui praplaukiami akmenys kėlė nerimą, nes galėjo
apversti žibintuvėlių neturinčių bendražygių baidares. Praplaukę pavojingesnius
akmenis Karina ir Tadas visgi nusprendė pasilikti ir apšviesti kliūtis, kad
kiti galėtų saugiai praplaukti tamsoje. Iš praplaukiančiųjų atskriejo ne pačios
maloniausios žinios - viena kanoja su 4 žmonėmis
apsivertė. Tadas nusprendė išlipti į krantą ir patikrinti, ar jiems viskas
gerai. Tamsoje bėgo palei krantą nė nežinodamas, kurioje vietoje juos ras ir
kaip toli jie gali būti.
Per tą laiką Karina baidarėje
baisiausiai sušalo ir mintyse jau gailėjosi, kad leidosi į plaukimą tokiu oru.
Tamsa. Baidarė Neryje. Vandens šniokštimas aplenkiant akmenis. 30-50 minučių
tokioje būsenoje ir nesulaukus jokios žinios iš Tado Karina prarado ne tik ūpą,
bet ir orientaciją laike bei erdvėje. Galiausiai, sužinojęs, kad nelaimingieji
bendražygiai paskandino daug savo daiktų, tačiau turi palapinę ir miegmaišius -
naktį praleis ten, kur išlipo - Tadas sugrįžo sunkiai kvėpuodamas nuo bėgimo. Mintis
buvo okupavęs dažno kvėpavimo ir plaučių šniokštimo jausmas, todėl prireikė
kelių minučių atgauti budrumą.
Krentant šlapdribai, žibintuvėlis švietė kelią, o Karina ir Tadas atsargiai ir iš lėto plaukė iki stovyklavietės. Pasiekus stovyklavietę, Tadas neprarado sveiko proto, lyjant lietui pastatė ir paruošė palapinę miegui. Deja, sušalusi Karina neturėjo tiek daug stovyklavimo patirties. Pasiekus krantą ir praradus amą negalėjo ištarti nė žodžio, nė nebežinojo, ko išvis nori, tad Tado buvo nukreipta šilčiau bei sausiau apsirengti ir gerti arbatos.
Gavus miego ir maisto nuotaika
pasitaisė. Naujas rytas žadėjo dieną be lietaus, nors dangus neskubėjo
giedrėti. Po nakties keliems dalyviams pasitraukus, Karina ir Tadas buvo
ryžtingai nusiteikę plaukti toliau. 
Antroji diena žadėjo apsilankymą Kernavėje.
Tos dienos kelionė sekėsi
sklandžiai ir be lietaus, nors antrosios nakties stovyklavietė buvo pasiekta
jau visai sutemus. Šį kartą nakvynės vieta buvo netoli Achemos, kuri su savo
švieselėmis naktį atrodė įspūdingai :)
Aplankius Kernavės piliakalnius
ir išvydus naktį žiburiuojančią Achemą, Karina atsiėmė savo praeitos nakties
žodžius ir džiaugėsi jau įveikusi 2/3 kelionės. Tas
geras jausmas, kai jau žinai, kad pusiaukelė jau praeity, o tikslas vis arčiau
ir arčiau.
Deja, naktį ponas oras nelepino! Apsirengus visus šilčiausius drabužius teko ne vieną kartą nubusti vidurį
nakties, nes buvo ŠALTA. Ryte išlindus iš palapinės paaiškėjo, kad naktį buvo –
3-4 C, nes visos palapinės ir žolė buvo padengti šerkšnu, o
šlapi drabužiai ir batai suledėję į ožio ragą.
Bet rytas pasakiškas – juk šerkšnu nuklotą stovyklavietę pasitiko saulutė!
Nušvitus
saulei buvo aišku, kad diena bus graži, todėl paskutinė atkarpa buvo kupina
didžiausios motyvacijos ir pasimėgavimo. Visgi finišas ne taip jau ir toli! Be to, artėjant prie trečiosios sostinės – Kauno – vaizdai
tikrai džiugino akį. Dar neregėtas Kaunas iš gražiosios Neries perspektyvos,
viską glostant saulės spinduliams.
Šiek tiek apsvilę skruostus jie
pasiekė Kauno Vilijampolės tiltą, suplojo rankutėmis iš džiaugsmo ir
pasididžiavimo, atsisveikino su bendražygiais ir pasiekę namus krito į lovą
saldžiam pergalės miegui, kurį gali pajusti tik grįžęs po sunkios kelionės ir
pajutęs minkštus savo lovos patalus.
Į tris dienas sutilpo
lietus, debesys, šaltis, saulė, nesmagumas, gera nuotaika, prastas miegas,
nuostabūs vaizdai, nuovargis, pasididžiavimas savimi ir Trys Sostinės.
Įkvėptos
nuotykių,
Vilnonės kojinės
kelyje
P.S. Kai kurios nuotraukos priklauso kitiems autoriams:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą