Pirmoji kelionė

Mielas keliautojau,

Tai buvo viena iš pirmųjų Karinos ir Tado kelionių, kai Lietuvoje dar litai egzistavo ir buvo gyva Tado senutė „Toyota“. Kelionei reikėjo tik šiek tiek drabužių, miegmaišių ir palapinių. Kiek pinigų maistui išleido jie nė nepamena, bet pamena, kad degalams visi „susimetė“ po 50 litų.

Taip, tai buvo Karinos, Tado, Mariaus ir Eglės – mokyklos draugų – vasaros nuotykiai jau pabaigus mokyklą. Kai tau 18-19 metų ir turi šiek tiek laisvės prieš universitetams uždarant tave į naują gyvenimo narvelį. Kai dar nežinai, kas tie nuotykiai ir kas tas gyvenimas. Kai dar nežinai, kad po 5 metų viskas bus ne taip, kaip planavai. Kai dar nežinai, koks mažas ir kartu didelis nuotykis tai bus.

Čiuku čiuku ir ketvertukas A4 keliu pajudėjo iš Druskininkų. Pirma stotelė – Čepkelių raistas, esantis Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtos rezervato teritorijoje. Norėjo jie pašmirinėti po pelkes, tačiau eidami takeliu susidūrė su ženklu, kad pašaliniams eiti draudžiama ir reikia turėti specialų leidimą, jei nori eiti toliau. Taip ir baigėsi Čepkelių raisto tyrinėjimas.  

Greitu metu ponas alkis pasibeldė į duris, tad keliautojai su užkandžių pintine susirado jaukią vietelę prie Skroblaus upelio. Nors upelio vanduo buvo labai šaltas, Tadas vis tiek nusprendė atsigaivinti ir pasijusti Tarzanu.

Tokią saulėtą dieną vidury miškų slėpėsi Puvočių apžvalgos bokštelis, aptvertas spygliuota tvorele. Netgi Eglė, bijanti aukščio, išdrįso užlipti iki pat viršaus. Užlipęs tik žiūrėk ir žiūrėk į saulės nutviekstą miestelį. Virš galvų cukriniai balti debesėliai plaukė, o kiek žemiau pušys lingavo ir namų stogai mojo. Juk ne taip jau ir aukštai J

Kilometras po kilometro ir kelyje rastas dar vienas lankytinas objektas – Punios piliakalnis. Švysteli Tado prisiminimai apie tai, kaip vaikystėje čia buvo kartu su tėvais. Akmenuotas takelis, laipteliai aukštyn ir piliakalnio viršūnė jau čia. Galima atsikvėpti, prisėsti ir paskanauti traškučių – mažos Karinos priklausomybės. 

          O toliau tiesiai tiesiai į Anykščius, kur jų laukė Tado sesė. Prieš aplankant Irmą būtinai reikėjo pamatyti didžiausią Lietuvos akmenį – Puntuką. Nejaugi jis tikrai toks didelis? Beribėje vaizduotėje gali susikurti įvairiausių vaizdinių, bet realybėje gauni tai, ką gali pačiupinėti savomis rankomis – tikrai nemažą taisyklingos dailios formos akmenį. Be draugų pagalbos ganėtinai sudėtingas iššūkis pasiekti akmens viršūnę. Eglė nedrįso ropštis ant šio milžino. Dar paklaidžioję po Puntuko apylinkes ir jau temstant, keliautojai pasiekė pirmąją savo nakvynės vietą – pripučiamą čiužinį Irmos ir Tomo namuose.

Kitą rytą Irma tapo ketveriukės kelionės po Anykščius vedle. Kiek daug galima atrasti vieno miestelio apylinkėse! Jie kopė skaičiuodami laiptelius ir bandė atrasti laimę J. Biliūno “Laimės žibury”, gaudė vėją Kalintos kalno rogučių trasoje, grožėjosi Rubikių apžvalgos bokšto vaizdais, pūškuodami lipo į Šeimyniškėlių piliakalnį ir lankėsi arklio muziejuje.

Objektas po objekto, vieta po vietos ir nepastebimai atsėlino vakaras, pranešantis, kad jau laikas ieškoti vietos nakčiai. Pasinaudoję Tado sesės patarimu, jie rado gražią vietelę prie upės. Pušų paunksmėje išdygo palapinės, ant stalo sugulė maistas, vėliau atsidūręs alkanuose pilveliuose, ir prasidėjo šalimais buvusio kabančio tilto tyrinėjimas. Taip dangų užklojo žvaigždėta nakties skraistė ir keliautojai sugulė į savo palapines.

Išaušo saulėtas vasaros rytas ir draugai ražydamiesi išsiropštė iš savo guolių. Papusryčiavę ir pasidžiaugę nuostabiu rytu jie susirinko visus daiktus (ir šiukšles, žinoma!), sėdo į senutę “Toyotą” ir patraukė namo, į Druskininkus.

Keliaudami atgal jie visgi nusprendė šiek tiek išsukti iš kelio ir pamatyti garsiąją Velnio duobę. Duobė kaip duobė, tik labai jau didelė! Iki jos teko nemažai nužingsniuoti, nes mašinų eilė, kaip iki mėnulio ir atgal. Kerėplino jie į duobės dugną žemyn, o paskui iš jo aukštyn. Taip, dabar jau jie pamatė viską, ką tuo metu sugebėjo. Laikas jiems grįšti namo.

Kai kam tai buvo nuotykių pradžia, kai kam tiesiog linksmos kelios dienos kelyje, tačiau kiekvienam tai buvo vieno gyvenimo etapo pabaiga ir kito pradžia.

Kelionių įkvėptos,

Vilnonės kojinės kelyje