Rieda du ratai

Mielas keliautojau,

Šios kelionės džiaugsmai buvo dar neatrastas Aukštaitijos kraštas. Keliaujant visuomet smagu nusukti vingiuotu keliuku ir atrasti ką nors naujo ir netikėto. Susikrauti daiktus į kuprinę, kurią sugrūdi į motociklo daiktadėžę ir vingiuoti tais keliukais po Aukštaitiją begalybės ženklu. Vieną, antrą, trečią ir netgi ketvirtą dieną, kol įsiskausta kojų raumenys ir supranti, kad ilgai važiuoti motociklu atsakingas ir varginantis darbas.

Kaip ir kiekvieną dalyką gyvenime, taip ir keliones geriausia pradėti ryte papusryčiavus. Karštos arbatos puodelis pas Tomą, nekantrus persirengimas į važiavimui motociklu tinkamus drabužius ir Tadas su Karina jau riedėjo Vilniaus gatvėmis link Pabradės.

Po dviejų metų Tadas vėl buvo už motociklo vairo. Motociklo burzgimas, švilpiantis vėjas, taršomi plaukai, saulėto ryto vaizdai ir didelė jėga po kojomis, kurią ne taip lengva suvaldyti, norint išlaikyti tiesia kryptimi.

Pirma sustojimo stotelė – Labanoras. Svajingi pietūs ant lieptelio prie Labanoro ežero. Šilti saulės spinduliai ir drugeliai džiugino pietaujančių širdis. O ramiai tyvuliuojantis ežeras nenorom kvietė paliesti ir patikrinti, ar vanduo šiltas. Žolė ir pušys ragino dar šiek tiek pavaikščioti ir pamankštinti kojas prieš 70 kilometrų važiavimą be sustojimo.

Dar vienas ištuštėjęs Lietuvos miestelis Visaginas pasitiko keliautojus su saule. Čia, žinoma, norėjosi dienos šviesoje iš arčiau apžiūrėti ir patyrinėti Ignalinos atominę elektrinę (IAE), kurią anksčiau teko regėti tik naktį. Bandant aplink ją apvažiuoti, smalsuolių dėmesį patraukė mažas keliukas, kuris panėšėjo į takelį, apaugusį žole ir krūmais. Šiek tiek pavažiavus, kelis kartus kirtus nebenaudojamus geležinkelio bėgius jie atrado vietovę, kuri, iki atsirandant IAE, buvo Šaškų kaimas. 

Vaikščiodami po sutvarkytą/apleistą apžvalgos aikštelę (čia, rodės, buvo naujai pastatyti suoleliai ir šiukšlinės, tačiau viskas aplink buvo visiškai apleista bei užaugę krūmais), taip ir neapsisprendi, ar čia jauku, ar labiau primena kokį Pripetės užkaborį. Pro užaugusius berželius nepavyko pamatyti atsiverti turėjusios Drūkšių ežero panoramos. Geriau apžiūrėjus teritoriją spėlioji, kokia šios aikštelės paskirtis: IAE darbuotojų pietų ar šiaip vietinių žmonių pasibuvimų vieta?

Pirmosios dienos 184 kilometrai ir pirmasis kelionės tikslas – Zarasai. Jaukus pasibuvimas pas Tado sesės šeimyną ir nakvynė prieš kitos dienos radinius.

Ryte aukštyn, žemyn, į kairę ir į dešinę banguojantis keliukas nuveda prie išmintingojo ir daug visko regėjusio Stelmužės ąžuolo, kurį gali paglostyti tik akimis. 

Prieš pat pasiekiant ąžuolą už budrios akies užkliuvo ženklas, nuvedęs prie vergų bokšto, kuriame tarsi pasakų princesės buvo kalinami „prastai“ dirbantys vergai, tik ,deja, elgiamasi su jais buvo ne kaip su pasakų veikėjomis. O šiek tiek tolėliau ir pačio Stelmužės dvaro pastatų griuvėsiai, bylojantys savas praeities paslaptis.

           Keliaudami toliau jie apkabino 500 metų senumo Bradesių ąžuolą ir pajuto jo ramybę bei stiprybę, įkopė į Velikuškių II piliakalnį, ant kurio mintijo, kokia pilis čia stovėjo ir kaip jos gyventojai galėjo grožėtis ežeru, kol galiausiai pasiekė mažąjį kelionės tikslą – Sartų ežero apžvalgos bokštą. O tada ratu ratu ratu vis atsidūstant iki pačio viršaus ir atgal. Ir dar ratu ratu akmenų labirinte lyg maži vaikai įraudusiais skruostais. 

Galiausiai įveikus 200 kilometrų ir taip nuvargus, kad vienai dienai nuotykių jau gana, lyg kelrodis nušvito mažasis Bistrampolio dvaras. Nedidelis ir jaukus dvarelis, kur Karina ir Tadas krito į minkštus patalus šiek tiek pailsėti nuo keliavimo. Tik visą dieną keliavęs supranti, kaip gera yra tiesiog prigulti ir atlikti tik vieną vienintelį veiksmą – kvėpuoti. 

Kadangi dvare žmonių beveik nebuvo, taip kaip ir mėgsta mūsų istorijos herojai, vakarinis pasivaikščiojimas po dvaro teritoriją leido jiems įsivaizduoti save dvaro šeimininkų vaidmenyje. „Taip, čia ganosi mūsų danieliai ir ledainė, primenanti dailų nameliuką – tai vieta beveik nesusijusi su šokoladiniais ledais“. 

               

         Pratęsiant vakarinį poilsį, jų laikė sūkurinės vonios pažinimo džiaugsmai ir gaivinanti žolelių arbata, kvepianti žvaigždėtu vakaru. Prieš pat keliaujant į sapnų karalystę dar laukė neįprastai prabangi vakarienė su grybų sriuba duonos kubilėlyje, kuri lyg švelnus apkabinimas apsvaigino ir nunešė juos iki debesų.

Kitą dieną laukė nauji nuotykiai, nors diena buvo daug ramesnė, nes po daug nuotykių kupinos dienos visuomet reikia kitos dienos atokvėpiui. Pakeliui į trečiąjį kelionės tikslą – Pakruojo dvarą, pro keliautojų akis neprasprūdo Rozalimo miestelis. Pavadinimas, primenantis kokią nors merginą su gėlėmis plaukuose iš meksikietiškų serialų, vardu Rozalija. Miestelis nustebino mažute medine geltona bažnytėle ir pušyno taku, kurio mūsų keliautojai neįveikė, nes pasitaikė karšta diena, o motociklo važiavimui tinkami drabužiai tokią dieną priverčia kepti savoje odoje vos tik sustojus. Tačiau bent jau dalį tako pamatyti jiems pavyko.  Vos pradėjus eiti šiuo taku atsiveria mažytis amfiteatras, medinių konstrukcijų vaikų žaidimų aikštelė ir medinės skulptūros Lietuvos rašytojams ir poetams – J. Biliūnui, H. Radauskui ir kt. Nesunku įsivaizduoti atgijusį pušyno taką su mamomis ir tėčiais vaikštančius su vežimėliais ar iškylaujančius ant žolytės, klausant dainuojamosios poezijos.

Po 65 trečiosios dienos kilometrų jie buvo apgyvendinti Pakruojo dvaro malūnininko namo kambary su senoviškomis spintelėmis, staliukais, lova ir netgi tapetais. Ir mėgstamiausia Karinos vieta – žema plačia palange, ant kurios galima sėdėti ir svajingai spoksoti į ežerą. 

Tai buvo milžiniškas dvaras su daugybe pastatų, kone visas miestelis čia sutilpo: arklidės, amatininkų dirbtuvės,  tvartai, pieninė, ledainė, vaistininko namas, malūnas, vandens malūnas ir netgi sala. Dėl „nerimto“ vietinio jaunimo motociklą nakčiai teko slėpti už malūnininko namo, kuriame jie įsikūrė. Atokvėpio diena suteikė galimybę tiesiog vaikščioti po milžinišką dvaro teritoriją ir tyrinėti ten esančius objektus.

Atėjus vakarui visas malūnas buvo atiduotas į jų dviejų rankas. Trečiame aukšte įsitaisius ant šieno kupetų žvakių šviesoje prasidėjo malūno kino teatras. Mažiausiai trys valandos 1972-ųjų Tado Blindos. Šiek tiek vėsoka, todėl nepamiršti, kad esi malūne, tačiau jauki liepsnelių šviesa raminančiai šoka priešais juodai baltą filmą. Kas galėtų pagalvoti, kad malūnas ir kino teatras gali taip derėti?

Paskutinįjį kelionės rytą laukė jodinėjimo seansas, kai kam pirmasis kartas ant arklio. Tadas, kaip tikras profesionalas vadeliojo savąją kumelę dvaro taku. O Karina pirmą kartą užsiropštė ant arklio, ir dar ne bet kokio, o žemaituko, tiek kartų girdėto ir regėto paskaitose. Pirmą kartą pamatė jį gyvai, pajuto jo karštą kūną ir kiekvieną judesį dedant žingsnius. Bet pajuto ji ne tik žemaituko karštį, bet ir užsispyrusį charakterį, kuris neleido arkliui taip lengvai pasiduoti mergelės vadelionėms. Gal jautė jos netvirtumą sėdint ir šiokią tokią pirmo karto baimę, o gal pagalvojo, kad ant jo nugaros sėdi dar vienas vaikas, dėl kurių šie arkliai nebūna labai patenkinti karštomis vasaros dienomis? 

Kad pasiektų namus, tą dieną jie turėjo nuvažiuoti daugiausiai kilometrų – 320. Vienos dienos važiavimui plieniniu žirgu dviese – rimtas iššūkis. Ypač, kai norisi bent kas 50 kilometrų sustoti ir pailsinti kojų raumenis. Bet jiems pavyko! Pakeliui dar prigriebė keletą objektų savo kelionės kolekcijai: paminklą Vytautui Didžiajam Vyžuonose, Dryžių piliakalnį ir Labanoro apžvalgos bokštą. Iš kelionės pavyko pasiimti tiek, kiek norėta, nors visuomet norisi dar daugiau. Bet žmonės turi būti pavaldūs laikui, o ne atvirkščiai. Reikia laikyti laiką poilsiui ir laiką nuotykiams atskirai, nesuplakti į vieną, neskubėti, nes viskas prabėgs ir nė nesuprasi, kad buvai.

Nuotykių įkvėptos,
Vilnonės kojinės kelyje