Šuo, keliaujantis po Europą

Mielas keliautojau,

Ar kada pagalvojai, kad kelionės – tai ne tik saulėtas paplūdimys, gražūs vaizdai ir poilsis? Kad kelionės įgauna visai kitokią perspektyvą, kai keliauji vienas, dviese, su šunimi ar vaiku? Kad turi žinoti, ko nori iš kelionės? Be abejonės, galima keliauti ir be plano, be lūkesčių. Tiesiog įsimeti savo mylimą šunį į mašiną ir keliauji po Europą, nes taip užsimanei, nes keliauti smagu, nes bus daug daug gražių nuotraukų, kurias visiems su pasididžiavimu galėsi rodyti.

Karina su Tadu irgi taip galvojo... Kad nuvažiuos ten, ir ten, ir ten ir keliauti po Europą bus smagu. O kaipgi be Saturno? Jam irgi reikia pamatyti pasaulį!

Kokia gi ta kelionė su šunimi iš tiesų?

Oro kondicionierius. Pirmoji problema buvo dar Lenkijoje vėl sugedęs oro kondicionierius. Šios problemos mastą gali įsivaizduoti tik žinodamas, kad tuo metu temperatūra svyravo apie +30 lapsnių. Žmogus dar gali suprasti, kas čia vyksta ir kad vakare bus vėsiau. Bet kaip tai paaiškinti šuniui? Ilgo balto plauko Aliaskos haskiui, kuris dešimt metų gyveno už poliarinio rato, žiemos ir vėsios vasaros sąlygomis. Kuris nė nesapnavo, kad egzistuoja tokie karščiai. Tik žiūri į tave paklaikusiomis akimis, lekuoja ir seilėjasi. O tau taip skauda širdį, nes juk taip nori jam padėti pasijusti geriau. Geriausia, ką šiuo atveju gali padaryti, tai važiuojant laikyti kiek įmanoma labiau pravirus langus, dažnai sustoti pavėsyje ir šalia šuns laikyti vandens kupiną dubenį net važiuojančioje mašinoje. Laimei, po keletos dienų pavyko pusėtinai pataisyti oro kondicionierių ir tolesnės kelionės metu Saturnas džiaugėsi vėsiu oru mašinoje. Net jeigu Karinai ir Tadui jau būdavo šalta mašinoje, vis tiek buvo palaikoma Saturnui palanki temperatūra. Ko gi tik nepadarysi dėl savo šuns.

Viešosios erdvės. Kadangi kelionės pradžioje Tadas keliavo vienas, iškilo daug problemų su viešųjų vietų ir šuns santykiais. Tuo metu Europą apgaubusi karščio banga dar labiau apsunkino situaciją. Iki pat Ispanijos Tadas nė minutėlei negalėdavo palikti Saturno vieno mašinoje, nes pikti žmonės tuoj pat apsuptų mašiną ir bartų už šuns kankinimą. Tiek Tadui, tiek Saturnui reikėjo valgyti, bet tokiomis aplinkybėmis negalėjai atlikti net elementariausio proceso – nueiti į parduotuvę. Juk šuns į parduotuvę nenusivesi, o mašinoje palikti irgi negali, net ir palikti pririšto šalia mašinos judriose parduotuvių aikštelėse nelabai išeina. Ką daryti? Greitojo maisto drive-in su skurdžiu asortimentu vegetarams ne ką tegelbėjo. Kaip gauti gero maisto nepaliekant šuns mašinoje, regis, neišsprendžiamas galvosūkis.

Regis, su šunimi šiuo atveju keliauti sunkiau nei su vaiku. Vaiką gali visur neštis ir vestis. Deja, šunims visur pilna draudimų. Kur tik pažiūrėsi – parduotuvės, paplūdimiai, nacionaliniai parkai – vien šunims draudžiamieji ženklai. Daugeliu atvejų, Europa pasirodė gan nedraugiška šunims.

 Žinoma, ne visur. Buvo keletas ir šunims draugiškų vietų. Italijoje Saturnas mėgavosi savo pirmuoju apsilankymu dideliame prekybos centre, o ledainėje draugiška pardavėja netgi davė jam vandens. Taip pat, Trieste miestely yra specialus paplūdimys, kuriame visi gali ateiti su savo šunimis. Tikras šunų rojus! Ir šunų mylėtojų! Juk kas gali būti geriau už saulę, jūrą ir aplink lakstančius ir besimaudančius laimingus šunis?

Kitą kartą keliaujant su šunimi reikės atlikti kruopščius namų darbus ir išsiaiškinti šunims draugiškas vietas iš anksto. 

Vairavimas. Ilgas vairavimas autostradomis ir prastas maistas varė Tadą į depresiją. Kai vairuoji ir tematai tik asfaltą ir kitas mašinas, gali lengva forma išeiti iš proto. Toks vaizdas Tadą lydėjo ne vieną dieną. Kartais įvažiavęs į autostradą jautiesi tarsi pakliuvęs į spąstus, nes mažiausiai 200 kilometrų nėra jokio išvažiavimo. Ne tokią kelionę buvo susikūrusios smegenys vaizduotėje. O dar Saturnas nenorėjo ėsti ir taip pat buvo puolęs į liūdesio gniaužtus. Taip du liūdni debesėliai ir riedėjo į Ispaniją, kur Karina jiems žadėjo lietų.

Kita vertus, be greitkelių vietoj kelių valandų tą patį atstumą būtų tekę važiuoti ne vieną dieną. O vakarėjant žinodavai, kad tikrai kažkur (išskyrus Italiją) tuoj rasi sustojimą, kur bus galima įsikurti nakvynei. Be to, nemažai teko važiuoti ir mažais keliukais, kurie vesdavo pro širdį džiuginančius vaizdus, ypač kalnuose. Italijoje mieste maži keliukai su savo vingiavimais, 180 laipsnių posūkiais ir 45 laipsnių pakilimais ir nusileidimais kitataučiams gali įvaryti širdies smūgį. Žinoma, jei vairuoja vietinis, mėgaujiesi smagiu pasivažinėjimu tarsi atrakcionų parke.

Kelių mokesčiai. Laimingi Baltijos šalių gyventojai neturėdami galvoti apie kelių mokesčius. Kur tik bevažiuotum autostrada ar greitkeliu, prašom, ponuli, susimokėk už kelią. Ir nieko čia keisto. Net jeigu nori važiuoti mažais keliukais ir apvažiuoti didžiuosius kelius, navigacija ne visuomet tau pasiūlo išeitį. Daugiausiai už kelius teko susimokėti Italijoje. Be konkurencijos. O ir nelabai ten įmanoma kažką apvažiuoti. Mažiausiai šiuo atžvilgiu skriaudė Austrija.

Nakvynė. Šie bepročiai keliautojai nė neturėjo jokios kitos minties – nakvojo mašinoje. Saturnas irgi nakvojo mašinoje, nes atrodė, kad nakvodamas vienas numirs iš liūdesio. Vien iš jo elgesio ryte galėjai matyti, koks jis buvo nelaimingas, kai nakvojo vienas kieme, ir kiek laimės buvo ir Saturnui, ir Karinai su Tadui, sugulus visiems kartu.

Nakvynės vieta, žinoma, buvo automobilių aikštelė arba graži poilsiavietė. Buvo galima pamatyti, kaip kuri šalis myli vilkikų vairuotojus, nes dažnai teko nakvoti šalia šių milžiniškų dėžių. Prancūzija ir Austrija turi labai gražias aikšteles su tualetu, geriamo vandens fontanu, staleliais, suoleliais ir pievelėm. Daugiau nieko ir nereikia po ilgo vairavimo, tik atsipūsti akims malonioje vietoje. 

Be plano. Taip, jie važiavo neturėdami nė minimalaus plano, todėl matė daug greitkelių. Pakeliui buvo gan sunku rasti juos dominančių objektų, kurie būtų pažymėti ženklais. Rasti internetą buvo sudėtinga, todėl kelionės metu jau nelabai ką paplanuosi. Tik važiuoji važiuoji ir lauki, kada tas važiavimas baigsis. O jam pasibaigus, prasideda visi maži gražūs dalykai...

Nepakartojami kalnų keliukai ir kalnų didybė, olos, pievos, miškai, parkai, krioklys, peizažai, saulėti vakarai, vakarienės gaminimas, skraidančių jonvabalių būriai, paukščių čiulbėjimas, ežerai, apsikabnimai, Saturno džiaugsmas tyrinėjant krūmus... visko net negali surašyti.

Tai buvo kelionė, davusi daug patirties. Gal ne visuomet tokios malonios, kokios visiems norėtųsi, bet vertingos. Iš šios kelionės gali suprasti, kad Europą reikia valgyti mažesniais kąsneliais. Sužinai, kiek daug visko darytum kitaip, kuo pasidomėtum, kas svarbu ir kas nelabai. Įvertini, planavimo svarbą. Ne viskas kelyje buvo pilkomis spalvomis. Daug šypsenų, juokas, susižavėjimas ir laimė lydėjo juos kely. Kai išsprendi kilusias problemas ir nesutarimus, imi dar labiau vertinti gražias akimirkas, patirtas kartu.

Kelionių įkvėptos,

Vilnonės kojinės kelyje 

1

Ūkanotieji Lofotenai

Mielas keliautojau,

Net ir pačioje gražiausioje pasaulio vietoje atplaukia niūrūs debesėliai. Nepagrįsti lūkesčiai ir silpnybės lenda į dienos šviesą. Keliavimas ilgai ir toli reikalauja tam tikros rutinos ir komandinio darbo. To mūsų herojai šioje kelionėje ir mokėsi. Iš naujo kalbėjosi ir pyko tiek ant vienas kito, tiek ant savęs. Ir vėl kalbėjosi, nes kalbėjimas padeda išspręsti dideles kaip pasaulis problemas, kurios vėliau nebeatrodo tokios didelės.

Šį kartą jau trise jie vingiuotu keliu patraukė į Lofotenų salas. Išsiilgęs kelio Tadas sau smagiai vairavo Vėžliuką Budą ir mojavo lėtai slenkantiems kalnams. Kilometras po kilometro ir namelis įgavo pagreitį, kartu vis draugiškai praleisdamas greitesnes mašinas. Į pirmąją salą pro lenktą tiltą buvo įvažiuota jau naktį.

Kitą dieną kelias vedė tiesiai į Å miestelį, esantį pačiame Lofotenų salų pabaigos pakrašty. Nekantrumas ir smalsumas, koks gi tas Å, stūmė namelį ant ratų į priekį. Nuostabaus grožio saulėlydis paplūdimy padėjo išsiaiškinti, kad Saturnas bijo vandens, na bent jau bangomis besitaškančio tai tikrai. Kuo toliau į salų pakraštį, tuo labiau stiprėjo žuvies kvapas, o palei kelią galėjai matyti ant medinų rėmų sukabintus džiovintos žuvies klodus. Kuo daugiau džovintos žuvies regėjai, tuo kvapas buvo stipresnis. 

Vienas po kito žvejų miesteliai su mediniais namukais liko užnugary. Jau visai sutemus galėjai regėti miestelių žiburius ir įsivaizduoti šalia plytintį vandenyną. Deja, bet jaunieji keliautojai Å pasiekė tokie pavargę ir vėlai, kad suradę stovėjimo aikštelę Vėžliukui Budai, tuoj pat krito saldžiam miegui. Tyrinėjimai liko rytojui.

O rytojus išaušo ūkanotas. Å ir kitus miestelius apgaubė toks rūkas, kad nesimatė nei vandenyno, nei šalimais esančio tilto. Karina ir Tadas susižvejoję šiokį tokį internetą išsiaiškino, kad neverta laukti geresnio oro, todėl Lofotenų salas teks palikti ir atvykti čia kitą kartą. Kitą kartą pasigrožėti rojum žemėje.

Bet prieš išvykdami jie nusprendė surasti Kvalvika paplūdimį, kuriame du norvegai banglentininkai gyveno visus metus. Taip pat jie iš atliekų, išmestų į krantą, susirentė trobelę, kurioje pražiemojo. Per visą tą laiką jie surinko daugybę šiukšlių taip darydami gerą darbą paplūdimiui. Visą istoriją galima pamatyti filme „North of the sun“. 

Kadangi Saturnas nepasižymi noru tyrinėti naujas vietas, jis mielai pasiliko savo šiltam guoly. O tuo metu Karina ir Tadas pradėjo lipti snieguotu kalnu rūke. Viena kelionės dalis kopimas aukštyn, bridimas sniegu ir balomis, klampojimas sniegu žemyn. Kol galiausiai iš po rūko išnyra didelis smėlio plotas ir banguojantis vandenynas. Vaizdas, vertas viso to klampojimo! Dar keliasdešimt metrų paplūdimiu ir vandeniu, o tada jau gali pamatyti trobelę su hobito namuko apvaliomis durimis. Viduje tamsoka ir gali pajusti senos trobos nuo dūmų įsigėrusį kvapą. Būdamas ten gali įsivaizduoti ir pajusti, kaip gyveno tie du vaikinai žiemą. Gali pasigėrėti ir didžiutotis, kad pamatei vietą, kurioje vyko gan išskirtinis žygdarbis. Jausmą ir fantazijas sustiprina ten esantys daiktai. Bet ilgiau užsibūti Karina ir Tadas nepanoro, viduje tikrai gan trošku. Geriau įkvėpti vandenyno gaivos, suvalgyti sumuštinį su arbata ir keliauti atgal.

Šioje kelionėje jiems pavyko perlipti ne tik kalnus, bet ir save. Sunku su savimi kovoti, bet verta. Dar keliais centimetrais paaugo Karinos ir Tado draugystės ir meilės medis. Pietūs kalnais apsuptame Kvalvikos paplūdimyje – įvykdyta!

Nuotykių įkvėptos,

Vilnonės kojinės kelyje

0

Life in the huskies fortress

Dear wonderer,

Summer was over and most of the summer season earnings were invested into a new “home” and a new adventure. This time a new adventure was waiting far in the north - in Tromsø. Step by step these two travelers have been following their dreams. The dreams that they have been dreaming under a sky full of stars. With every accomplished dream another would follow – bigger, more ambitious and more exciting. So why not trying out living somewhere beyond the Arctic Circle?

Finally they were here! Polar night, northern lights, snow and 300 huskies were waiting for them here at Tromsø.

Like in any other new place everything comes at its own time. They had to get used to an alien land, people, new home and a new workplace. At times it seemed as if they had to learn and develop new skills from scratch to fit in into this new strange environment. 

Here in Tromsø time just flies, leaving you wondering why. Perhaps it is supposed to be that way as you mature or maybe it was because of suns absence for two months. Months passed it still seems like only yesterday you were crossing through a vast and freezing Lapland’s landscape and it seems only yesterday you have found a way to Tromsø despite a snow storm. It wasn’t hard to lose track of time here and soon it didn’t made a difference whether it was Monday or Saturday.

Tromsø Villmarkssenter became a new shelter for Karina and Tadas. For them and their newly adopted campervan named Turtle Buddha. They had new lessons to learn by living in such a tiny space that Buddha had to offer. Living in a house on wheels gave an opportunity to get a taste of the idea of minimalism. They had fewer items but still everything they needed. It wasn’t always comfortable but most of the time very cozy. It wasn’t always warm but you learn to be happy when you have at least 15⁰C inside and extremely happy when it’s 18⁰C. It turned out that you can even have a workshop and cook some special dishes inside a campervan. And who could have thought that these two dreamers would survive in a campervan during a northern winter? Apparently it is doable and made these two travelers love winter even more.

Polar night was not as dark as you might have thought. Instead of expected 24 hours of complete darkness for two months you actually get few hours of decent daylight. It always leaves you with a feeling that somewhere out the behind the mountains sun still exists. And when it finally reappears at the end of January, it makes you shed a tear of joy and leaves you curious whether everyone else has the same feeling. There was some pride in getting to see the sun first, but for that you had to drive your husky team further up the mountains!

 Seeing the Northern Lights makes your jaw to drop open and point at it with a finger like a small child. That’s how you react to the dance, shimmer and change of colors of Aurora Borealis. Sometimes it would appear only for a few moments and sometimes it could keep on dancing for a whole night! Northern Light is like an artist in the sky that performs and leaves the stage only to come back later once it caught its breath. It can also make you imagine a painter with a brush who touches the sky with a brush dipped in green and pink colors. Guides tell their guests that Northern Lights appear only to special people as the phenomenon is very unpredictable.  However, living here gets you spoiled and shortly only the top performances have enough leverage to get your bum of the couch to spend some time outdoors gazing at the sky.

Three hundred Alaskan huskies appear in all different colors! These are not typical all fluffy and blue-eyed Siberian huskies or huge malamutes. Alaskan huskies are not necessarily blue-eyed or fluffy, instead they are very athletic looking like and super friendly creatures. Some look very much like your beloved dog at home. As you enter into the dog yard huskies of all shapes and sizes come out from their huts to seek your attention and cuddles. Everyone tries to get as much your attention for themselves as possible.

 Mushers working here learn to know not just their names but also everyone‘s unique character. Every dog is different and has its own behavior, but there is one thing they all have in common - passion to run. Every person working here can’t help themselves not to fall in love with these dogs. Many eventually want to adopt one. 

Karina and Tadas enjoyed a company of awesome colleagues. During a bussy season the center had around 80 employees. Even the owners of the company Tove and Torkil worked with everybody as equals. So many people and so little time to get to know everyone! Of course it’s impossible to hang out and make friends with everybody, but 10-15 people will stay in Karina’s and Tadas’ memory because they worked with them almost every day.

Five months and autumn turned into spring. Meanwhile back home in Lithuania spring begins with awakening nature and green grass, here at Tromsø spring is different. Spring here is like a sunny winter. You still have snow but way more sunshine. On some days it doesn’t stop pouring more snow leaving you wondering how hard it will be to get Buddha out from under a layer of snow and ice to get it back on the road again.

And now it has been already five months and it is time to move on. These wanderers gathered five months of experience and knowledge of living here in the North and in their tinny campervan. They managed to overcome the challenges and now they are no strangers to this new and beautiful place. They met a few new people who will stay in their hearts. They have also adopted a new family member Saturn. Now they have new adventurous plans in their minds. Yes, Karina and Tadas are leaving Tromsø Villmarkssenter – a place which became their home for five months.

Inspired by adventures,

Woolen socks hitting the road

P.S. Some pictures belong to:

Ingus Rutulis

Johannes Gerstein

Quentin Chapelle

0

Gyvenimas haskių tvirtovėje

Mielas keliautojau,

Vasaros santaupos nukeliavo į naujų namų ir nuotykio investicijas. O Tromsė – nuotykis dėl nuotykio. Regis, laiptelis po laiptelio, jie gaudo svajones ir gyvena taip, kaip kalbėdavo sau po žvaigždėtu dangum. Tik vienas svajones vija kitos, dar didesnės svajonės.

           

        Ir štai jie čia! Poliarinės nakties, šiaurės pašvaisčių, sniego ir 300 šunų draugijoje.

        Kaip ir kiekvienoje naujoje vietoje viskam reikia laiko. Laiko prisijaukinti dar nepažintą kraštą, žmones, naujus namus, naują darbo vietą ... Laiko stebėti ir susivokti, kur ir kaip dedi pirmuosius žingsnius tarsi kūdikis, besimokantis vaikščioti. 

Laikas čia bėga visai kitaip: tik nežinia, ar todėl, kad jau esi užaugęs, ar todėl, kad du mėnesius nematai pakilusios saulės. Nors prabėga keli mėnesiai, bet, rodos, kad dar vakar dardėjai per snieguotąją ir žvarbią Laplandiją ir klaidžiojai kely  po sniegą beriančiu Tromsės dangum. Kai galvoji, kad pirmadienis, bet iš tikrųjų jau šeštadienis, 25 –ta, o ne 20-ta diena.

       Tromsø Villmarkssenter – prieglobstis naujiesiems Karinos ir Tado namams kemperiui Vėžliukui Budai. Nauji namai - naujos pamokos! Kai prisilieti prie minimalizmo idėjos ir savo ratuotame namelyje turi mažiau daiktų, bet visko, ko reikia. Ne visada patogiai, bet jaukiai. Ne visada šiltai, bet išmoksti džiaugtis +15 laipsnių šilumos ir šoki iš laimės +18-oje. Kas galėjo pagalvoti, kad šie du svajotojai žiemą ne tik prisieks amžiną meilę vienas kitam, bet dar ir apsigyvens (kad ir laikinai) šiaurėje, namelyje ant ratų? Regis, meilė žiemai jų šeimoje auga kaip eksponentinė kreivė.

Poliarinė naktis čia ne tokia jau ir naktis. Kai tikiesi 24 valandų nakties per parą du mėnesius, iš tiesų gauni kelias valandas prieblandos dienos metu.  Žinai ir jauti, kad kažkur ten saulė šviečia. O sausio pabaigoje verki pamatęs pirmuosius saulės spindulius ir su šypsena visų klausinėji, ar jie jau matė saulę.

Pamatę Aurora Borealis jie šokinėja iš džiaugsmo, šūkauja ir baksnoja pirštais. Taip ir ne kitaip norisi reaguoti į šokančią, mirguliuojančią, spalvas keičiančią, per visą dangų besidriekiančią ir per keletą minučių nuslūgstančią šiaurės pašvaistę. Ji tarsi dangaus artistė atlieka savo pasirodymą ir iškeliauja.  Dar gali įsivaizduoti, kad danguje dailininkas su teptuku beria žaliai rožinius potėpius. Gidai turistams sako, kad Aurora Borealis pasirodo ypatingiems žmonėms, nes ne kasdieną gali ją išvysti šokančią. Šiek tiek ilgiau pagyvenus ir išpuikus tik ir lauki ypatingai šokančios pašvaistės, nes per dangų keliaujantis tiesiog žalias debesis nebe taip įspūdingai atrodo.

Trys šimtai įvairiaspalvių Aliaskos haskių! Ne tipinių mėlynakių Sibiro haskių ir ne milžiniškų malamutų, o atletiškų Aliaskos haskių. Kai kurie gali būti panašūs netgi į jūsų mylimą šunelį. Įėjus į šunų teritoriją iš savo simetriškai sustatytų būdų išlenda dėmesio ir paglostymų trokštantys haskiai. Kiekvienas stengiasi Tave prisišaukti prie savęs ir gauti kuo daugiau tavo dėmesio.

 Su šunimis dirbantys rogininkai (angl. musher) žino ne tik šunų vardus, bet kiekvieno unikalų charakterį. Juk kiekvienas šuo yra individualus ir skirtingai elgiasi, tačiau visus juos vienija aistra bėgti. Dirbdamas čia taip įsimyli šunis, kad pats užsimanai vieną ar kitą globoti. Ypač, kai pamatai senbuvius, kurie pasiėmė globoti vyresnius šunis.

Karina ir Tadas dirbo tikrai šaunioje komandoje. Užimto sezono metu čia darbavosi apie 80 žmonių. Netgi centro šeimininkai Tove ir Torkil kartu su visais dirbo kaip vienas. Žinoma, su visais nespėsi ir nenorėsi susidraugauti. Tačiau apie 10-15 žmonių, su kuriais bendravai ir dirbai diena iš dienos tikrai išliks atminty.

Penki mėnesiai ir rudenį pakeitė pavasaris. Pavasaris, kai artimieji ir draugai džiaugiasi bundančia gamta ir saulutės šiluma Lietuvoje. Tačiau čia, Tromsėje, pavasaris kiek kitoks. Tiksliau, visiškai kitoks! Pavasaris čia – saulėta žiema! Keletas dienų saulėtame sniege. Dar daugiau dienų sningant ir galvojant, kiek sniego ir ledo reikės nukasti nuo Vėžliuko Budos prieš išvažiuojant.

       Penki mėnesiai ir atėjo laikas keliauti toliau. Su penkių mėnesių patirtimi ir žiniomis gyvenant Šiaurėje ir namelyje ant ratų. Su įveiktais iššūkiais visiškai naujoje ir nepažįstamoje vietoje. Su širdy įstrigusiais naujais žmonėmis. Su nauju šeimos nariu Saturnu.  Ir naujais nuotykių planais galvoje. Taip Karina ir Tadas palieka šią penkiems mėnesiams namais tapusią vietą – Tromsø Villmarkssenter.

Nuotykių įkvėptos,

Vilnonės kojinės kelyje

P.S. Kai kurios nuotraukos priklauso kitiems autoriams:
Ingus Rutulis
Johannes Gerstein
Quentin Chapelle

0

Peliūkščių kalnas – Folgefonna

Mielas keliautojau,

Ar kada nors esi matęs kalnų ledyną? Ar esi pajutęs, kad norėtum ten būti dabar pat? Ant tos nuostabios viršūnės, kur gali pasijusti tarsi aukščiausiame pasaulio taške ir tuo pačiu labai mažas? Vieną tokį taką gali atrasti Odos miestelyje, netoli galingų dvynių krioklių ir populiariojo Trolio liežuvio, kuris savo arogancija užgožia ir šį ir kitus takus į kalnų ledynus.

Nuostabu yra kopti į kalną šviečiant saulei, kai visas kalnas nušvinta nuostabiomis rudens spalvomis. Stebi tą grožį ir vėliau niekam negali atpasakoti nei žodžiais, nei nuotraukomis. Reikėtų išsiplėšti savo akis ir įdėti kitam, kad pamatytų tikrąsias spalvas.

Vos tik pradėjus keliauti gana stačiu taku iškart apima jausmas, kad esi ganėtinai silpnas ir tau čia ne vieta, nes aukštyn judi vėžlio greičiu. Po pirmųjų minučių jau pradedi šnopuoti ir kaktą išpila prakaito lašeliai. “Kas su manim negerai?” – klausi savęs mintyse.  Bet ilgainiui pripranti ir vingis po vingio žolėtu serpentinu ropštiesi aukštyn.

Po valandėlės įžengi į eglynų mišką ir svarstai, pasaka čia ar tikrovė? Žinoma, viskas daug tamsiau, nes saulė čia nešviečia amžinybę. Ji lyg užsispyrusi Pepė Ilgakojinė ima ir pasislepia. Todėl metras po metro kopi kiek gūdžiu, bet be galo žavingu mišku. O kur dar tas iš dešinės vis šniokščiantis krioklys, kuris tai priartėja, tai nutolsta dedant žingsnius vingiuotu taku.

Įveikus miško ruožą, lyg koks žiurkėnas išlendi iš urvelio ir vėl akys džiaugiasi ryškia dangaus šviesa. Tuomet išvysti, kaip aukštai pakilai tas kelias valandas vis bandydamas sau įrodyti, kad tikrai gali, kad nestovėjai vietoje. Kad jau esi aukštėliau nei buvai prieš tai, nors priešais esantis kalnas ir juokiasi iš tavo mažumo.

Toliau kopdamas, rodos, į begalybę, išvysti tikrų tikriausią rudenį su visais krentančiais raudonos ir geltonos spalvų paletės lapais. Eini ir džiaugiesi, kad esi čia ir dabar. Kad šią akimirką šypsaisi pats sau, kad ir kaip sunku čia tau bebūtų kopti.

          Po kojomis vis sušmėžuoja laukinės pelytės, kurios primena mažus storus burundukus. Jos šmėžuoja savo kalno tuneliais, kurių nė nemanei esant. O greitis toks įspūdingas, kad nė nespėji pagalvoti apie nuotrauką, o jų jau nebėra. Tik geriau įsižiūrėjus supranti, kad čia yra begalės užslėptų mažų urvelių, kurie prasideda nuo pat kalno apačios ir tęsiasi iki pat viršaus. Tad visas kalnas priklauso šiems mažiems padarėliams.

         


          Galiausiai išnyra medinė trobelė samanotu stogeliu, kuri yra pirmasis prieglobstis ir ilgesnė sustojimo stotelė kopiantiems. Metaliniame katiliuke kunkuliavo tiršta makaronų ir pomidorų sriuba, padėsianti atsikvėpti ir po pietų pertraukėlės keliauti atgal.

Karina ir Tadas buvo tie, kurių kopimas čia ir baigėsi. Kadangi laikas tiksėjo negailestingu greičiu, keliautojai suprato, kad ši kelionė yra daug ilgesnė, nei jie manė iš pradžių. Vėliau paaiškėjo, kad tai netgi keletos dienų kelionė. Tad nepasiekę savo tikslo, bet užkopę į beveik kilometro aukštį, jie pasuko atgal. Tik negalvokite, kad juos aplankė liūdesys. Oi, ne!

Abu sau smagiai leidosi žemyn. Kaip žinia, daug greičiau negu aukštyn ir buvo pakylėtos nuotaikos. Pasiekus apačią sukirto penketais, nes įveikė, nors ir mažą atkarpą. Pasižadėjo dar čia sugrįžti, kai galės skirti daugiau negu 5 valandas, įveikti visą taką ir pamatyti ledynus. 

Kelionių įkvėptos,

Vilnonės kojinės kelyje

0