Ūkanotieji Lofotenai

Mielas keliautojau,

Net ir pačioje gražiausioje pasaulio vietoje atplaukia niūrūs debesėliai. Nepagrįsti lūkesčiai ir silpnybės lenda į dienos šviesą. Keliavimas ilgai ir toli reikalauja tam tikros rutinos ir komandinio darbo. To mūsų herojai šioje kelionėje ir mokėsi. Iš naujo kalbėjosi ir pyko tiek ant vienas kito, tiek ant savęs. Ir vėl kalbėjosi, nes kalbėjimas padeda išspręsti dideles kaip pasaulis problemas, kurios vėliau nebeatrodo tokios didelės.

Šį kartą jau trise jie vingiuotu keliu patraukė į Lofotenų salas. Išsiilgęs kelio Tadas sau smagiai vairavo Vėžliuką Budą ir mojavo lėtai slenkantiems kalnams. Kilometras po kilometro ir namelis įgavo pagreitį, kartu vis draugiškai praleisdamas greitesnes mašinas. Į pirmąją salą pro lenktą tiltą buvo įvažiuota jau naktį.

Kitą dieną kelias vedė tiesiai į Å miestelį, esantį pačiame Lofotenų salų pabaigos pakrašty. Nekantrumas ir smalsumas, koks gi tas Å, stūmė namelį ant ratų į priekį. Nuostabaus grožio saulėlydis paplūdimy padėjo išsiaiškinti, kad Saturnas bijo vandens, na bent jau bangomis besitaškančio tai tikrai. Kuo toliau į salų pakraštį, tuo labiau stiprėjo žuvies kvapas, o palei kelią galėjai matyti ant medinų rėmų sukabintus džiovintos žuvies klodus. Kuo daugiau džovintos žuvies regėjai, tuo kvapas buvo stipresnis. 

Vienas po kito žvejų miesteliai su mediniais namukais liko užnugary. Jau visai sutemus galėjai regėti miestelių žiburius ir įsivaizduoti šalia plytintį vandenyną. Deja, bet jaunieji keliautojai Å pasiekė tokie pavargę ir vėlai, kad suradę stovėjimo aikštelę Vėžliukui Budai, tuoj pat krito saldžiam miegui. Tyrinėjimai liko rytojui.

O rytojus išaušo ūkanotas. Å ir kitus miestelius apgaubė toks rūkas, kad nesimatė nei vandenyno, nei šalimais esančio tilto. Karina ir Tadas susižvejoję šiokį tokį internetą išsiaiškino, kad neverta laukti geresnio oro, todėl Lofotenų salas teks palikti ir atvykti čia kitą kartą. Kitą kartą pasigrožėti rojum žemėje.

Bet prieš išvykdami jie nusprendė surasti Kvalvika paplūdimį, kuriame du norvegai banglentininkai gyveno visus metus. Taip pat jie iš atliekų, išmestų į krantą, susirentė trobelę, kurioje pražiemojo. Per visą tą laiką jie surinko daugybę šiukšlių taip darydami gerą darbą paplūdimiui. Visą istoriją galima pamatyti filme „North of the sun“. 

Kadangi Saturnas nepasižymi noru tyrinėti naujas vietas, jis mielai pasiliko savo šiltam guoly. O tuo metu Karina ir Tadas pradėjo lipti snieguotu kalnu rūke. Viena kelionės dalis kopimas aukštyn, bridimas sniegu ir balomis, klampojimas sniegu žemyn. Kol galiausiai iš po rūko išnyra didelis smėlio plotas ir banguojantis vandenynas. Vaizdas, vertas viso to klampojimo! Dar keliasdešimt metrų paplūdimiu ir vandeniu, o tada jau gali pamatyti trobelę su hobito namuko apvaliomis durimis. Viduje tamsoka ir gali pajusti senos trobos nuo dūmų įsigėrusį kvapą. Būdamas ten gali įsivaizduoti ir pajusti, kaip gyveno tie du vaikinai žiemą. Gali pasigėrėti ir didžiutotis, kad pamatei vietą, kurioje vyko gan išskirtinis žygdarbis. Jausmą ir fantazijas sustiprina ten esantys daiktai. Bet ilgiau užsibūti Karina ir Tadas nepanoro, viduje tikrai gan trošku. Geriau įkvėpti vandenyno gaivos, suvalgyti sumuštinį su arbata ir keliauti atgal.

Šioje kelionėje jiems pavyko perlipti ne tik kalnus, bet ir save. Sunku su savimi kovoti, bet verta. Dar keliais centimetrais paaugo Karinos ir Tado draugystės ir meilės medis. Pietūs kalnais apsuptame Kvalvikos paplūdimyje – įvykdyta!

Nuotykių įkvėptos,

Vilnonės kojinės kelyje