Mielas keliautojau,
Net ir pačioje gražiausioje pasaulio vietoje atplaukia
niūrūs debesėliai. Nepagrįsti lūkesčiai ir silpnybės lenda į dienos šviesą.
Keliavimas ilgai ir toli reikalauja tam tikros rutinos ir komandinio darbo. To mūsų
herojai šioje kelionėje ir mokėsi. Iš naujo kalbėjosi ir pyko tiek ant vienas
kito, tiek ant savęs. Ir vėl kalbėjosi, nes kalbėjimas padeda išspręsti dideles
kaip pasaulis problemas, kurios vėliau nebeatrodo tokios didelės.
Šį kartą jau trise jie vingiuotu keliu patraukė į
Lofotenų salas. Išsiilgęs kelio Tadas sau smagiai vairavo Vėžliuką Budą ir
mojavo lėtai slenkantiems kalnams. Kilometras po kilometro ir namelis įgavo
pagreitį, kartu vis draugiškai praleisdamas greitesnes mašinas. Į pirmąją salą
pro lenktą tiltą buvo įvažiuota jau naktį.
Kitą dieną kelias vedė tiesiai į Å miestelį,
esantį pačiame Lofotenų salų pabaigos pakrašty. Nekantrumas ir smalsumas, koks
gi tas Å, stūmė namelį ant ratų į priekį. Nuostabaus grožio saulėlydis
paplūdimy padėjo išsiaiškinti, kad Saturnas bijo vandens, na bent jau bangomis
besitaškančio tai tikrai. Kuo toliau į salų pakraštį, tuo labiau stiprėjo
žuvies kvapas, o palei kelią galėjai matyti ant medinų rėmų sukabintus
džiovintos žuvies klodus. Kuo daugiau džovintos žuvies regėjai, tuo kvapas buvo
stipresnis.
Vienas po kito žvejų miesteliai su mediniais
namukais liko užnugary. Jau visai sutemus galėjai regėti miestelių žiburius ir
įsivaizduoti šalia plytintį vandenyną. Deja, bet jaunieji keliautojai Å pasiekė
tokie pavargę ir vėlai, kad suradę stovėjimo aikštelę Vėžliukui Budai, tuoj pat
krito saldžiam miegui. Tyrinėjimai liko rytojui.
O rytojus išaušo ūkanotas. Å ir kitus miestelius
apgaubė toks rūkas, kad nesimatė nei vandenyno, nei šalimais esančio tilto. Karina
ir Tadas susižvejoję šiokį tokį internetą išsiaiškino, kad neverta laukti
geresnio oro, todėl Lofotenų salas teks palikti ir atvykti čia kitą kartą. Kitą
kartą pasigrožėti rojum žemėje.
Bet prieš išvykdami jie nusprendė surasti Kvalvika
paplūdimį, kuriame du norvegai banglentininkai gyveno visus metus. Taip pat jie
iš atliekų, išmestų į krantą, susirentė trobelę, kurioje pražiemojo. Per visą
tą laiką jie surinko daugybę šiukšlių taip darydami gerą darbą paplūdimiui.
Visą istoriją galima pamatyti filme „North of the sun“.
Kadangi Saturnas nepasižymi noru tyrinėti naujas
vietas, jis mielai pasiliko savo šiltam guoly. O tuo metu Karina ir Tadas
pradėjo lipti snieguotu kalnu rūke. Viena kelionės dalis kopimas aukštyn,
bridimas sniegu ir balomis, klampojimas sniegu žemyn. Kol galiausiai iš po rūko
išnyra didelis smėlio plotas ir banguojantis vandenynas. Vaizdas, vertas viso
to klampojimo! Dar keliasdešimt metrų paplūdimiu ir vandeniu, o tada jau gali pamatyti
trobelę su hobito namuko apvaliomis durimis. Viduje tamsoka ir gali pajusti
senos trobos nuo dūmų įsigėrusį kvapą. Būdamas ten gali įsivaizduoti ir pajusti,
kaip gyveno tie du vaikinai žiemą. Gali pasigėrėti ir didžiutotis, kad pamatei
vietą, kurioje vyko gan išskirtinis žygdarbis. Jausmą ir fantazijas sustiprina
ten esantys daiktai. Bet ilgiau užsibūti Karina ir Tadas nepanoro, viduje
tikrai gan trošku. Geriau įkvėpti vandenyno gaivos, suvalgyti sumuštinį su
arbata ir keliauti atgal.
Šioje kelionėje jiems pavyko perlipti ne tik
kalnus, bet ir save. Sunku su savimi kovoti, bet verta. Dar keliais
centimetrais paaugo Karinos ir Tado draugystės ir meilės medis. Pietūs kalnais
apsuptame Kvalvikos paplūdimyje – įvykdyta!
Nuotykių įkvėptos,
Vilnonės kojinės kelyje
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą