Šuo, keliaujantis po Europą

Mielas keliautojau,

Ar kada pagalvojai, kad kelionės – tai ne tik saulėtas paplūdimys, gražūs vaizdai ir poilsis? Kad kelionės įgauna visai kitokią perspektyvą, kai keliauji vienas, dviese, su šunimi ar vaiku? Kad turi žinoti, ko nori iš kelionės? Be abejonės, galima keliauti ir be plano, be lūkesčių. Tiesiog įsimeti savo mylimą šunį į mašiną ir keliauji po Europą, nes taip užsimanei, nes keliauti smagu, nes bus daug daug gražių nuotraukų, kurias visiems su pasididžiavimu galėsi rodyti.

Karina su Tadu irgi taip galvojo... Kad nuvažiuos ten, ir ten, ir ten ir keliauti po Europą bus smagu. O kaipgi be Saturno? Jam irgi reikia pamatyti pasaulį!

Kokia gi ta kelionė su šunimi iš tiesų?

Oro kondicionierius. Pirmoji problema buvo dar Lenkijoje vėl sugedęs oro kondicionierius. Šios problemos mastą gali įsivaizduoti tik žinodamas, kad tuo metu temperatūra svyravo apie +30 lapsnių. Žmogus dar gali suprasti, kas čia vyksta ir kad vakare bus vėsiau. Bet kaip tai paaiškinti šuniui? Ilgo balto plauko Aliaskos haskiui, kuris dešimt metų gyveno už poliarinio rato, žiemos ir vėsios vasaros sąlygomis. Kuris nė nesapnavo, kad egzistuoja tokie karščiai. Tik žiūri į tave paklaikusiomis akimis, lekuoja ir seilėjasi. O tau taip skauda širdį, nes juk taip nori jam padėti pasijusti geriau. Geriausia, ką šiuo atveju gali padaryti, tai važiuojant laikyti kiek įmanoma labiau pravirus langus, dažnai sustoti pavėsyje ir šalia šuns laikyti vandens kupiną dubenį net važiuojančioje mašinoje. Laimei, po keletos dienų pavyko pusėtinai pataisyti oro kondicionierių ir tolesnės kelionės metu Saturnas džiaugėsi vėsiu oru mašinoje. Net jeigu Karinai ir Tadui jau būdavo šalta mašinoje, vis tiek buvo palaikoma Saturnui palanki temperatūra. Ko gi tik nepadarysi dėl savo šuns.

Viešosios erdvės. Kadangi kelionės pradžioje Tadas keliavo vienas, iškilo daug problemų su viešųjų vietų ir šuns santykiais. Tuo metu Europą apgaubusi karščio banga dar labiau apsunkino situaciją. Iki pat Ispanijos Tadas nė minutėlei negalėdavo palikti Saturno vieno mašinoje, nes pikti žmonės tuoj pat apsuptų mašiną ir bartų už šuns kankinimą. Tiek Tadui, tiek Saturnui reikėjo valgyti, bet tokiomis aplinkybėmis negalėjai atlikti net elementariausio proceso – nueiti į parduotuvę. Juk šuns į parduotuvę nenusivesi, o mašinoje palikti irgi negali, net ir palikti pririšto šalia mašinos judriose parduotuvių aikštelėse nelabai išeina. Ką daryti? Greitojo maisto drive-in su skurdžiu asortimentu vegetarams ne ką tegelbėjo. Kaip gauti gero maisto nepaliekant šuns mašinoje, regis, neišsprendžiamas galvosūkis.

Regis, su šunimi šiuo atveju keliauti sunkiau nei su vaiku. Vaiką gali visur neštis ir vestis. Deja, šunims visur pilna draudimų. Kur tik pažiūrėsi – parduotuvės, paplūdimiai, nacionaliniai parkai – vien šunims draudžiamieji ženklai. Daugeliu atvejų, Europa pasirodė gan nedraugiška šunims.

 Žinoma, ne visur. Buvo keletas ir šunims draugiškų vietų. Italijoje Saturnas mėgavosi savo pirmuoju apsilankymu dideliame prekybos centre, o ledainėje draugiška pardavėja netgi davė jam vandens. Taip pat, Trieste miestely yra specialus paplūdimys, kuriame visi gali ateiti su savo šunimis. Tikras šunų rojus! Ir šunų mylėtojų! Juk kas gali būti geriau už saulę, jūrą ir aplink lakstančius ir besimaudančius laimingus šunis?

Kitą kartą keliaujant su šunimi reikės atlikti kruopščius namų darbus ir išsiaiškinti šunims draugiškas vietas iš anksto. 

Vairavimas. Ilgas vairavimas autostradomis ir prastas maistas varė Tadą į depresiją. Kai vairuoji ir tematai tik asfaltą ir kitas mašinas, gali lengva forma išeiti iš proto. Toks vaizdas Tadą lydėjo ne vieną dieną. Kartais įvažiavęs į autostradą jautiesi tarsi pakliuvęs į spąstus, nes mažiausiai 200 kilometrų nėra jokio išvažiavimo. Ne tokią kelionę buvo susikūrusios smegenys vaizduotėje. O dar Saturnas nenorėjo ėsti ir taip pat buvo puolęs į liūdesio gniaužtus. Taip du liūdni debesėliai ir riedėjo į Ispaniją, kur Karina jiems žadėjo lietų.

Kita vertus, be greitkelių vietoj kelių valandų tą patį atstumą būtų tekę važiuoti ne vieną dieną. O vakarėjant žinodavai, kad tikrai kažkur (išskyrus Italiją) tuoj rasi sustojimą, kur bus galima įsikurti nakvynei. Be to, nemažai teko važiuoti ir mažais keliukais, kurie vesdavo pro širdį džiuginančius vaizdus, ypač kalnuose. Italijoje mieste maži keliukai su savo vingiavimais, 180 laipsnių posūkiais ir 45 laipsnių pakilimais ir nusileidimais kitataučiams gali įvaryti širdies smūgį. Žinoma, jei vairuoja vietinis, mėgaujiesi smagiu pasivažinėjimu tarsi atrakcionų parke.

Kelių mokesčiai. Laimingi Baltijos šalių gyventojai neturėdami galvoti apie kelių mokesčius. Kur tik bevažiuotum autostrada ar greitkeliu, prašom, ponuli, susimokėk už kelią. Ir nieko čia keisto. Net jeigu nori važiuoti mažais keliukais ir apvažiuoti didžiuosius kelius, navigacija ne visuomet tau pasiūlo išeitį. Daugiausiai už kelius teko susimokėti Italijoje. Be konkurencijos. O ir nelabai ten įmanoma kažką apvažiuoti. Mažiausiai šiuo atžvilgiu skriaudė Austrija.

Nakvynė. Šie bepročiai keliautojai nė neturėjo jokios kitos minties – nakvojo mašinoje. Saturnas irgi nakvojo mašinoje, nes atrodė, kad nakvodamas vienas numirs iš liūdesio. Vien iš jo elgesio ryte galėjai matyti, koks jis buvo nelaimingas, kai nakvojo vienas kieme, ir kiek laimės buvo ir Saturnui, ir Karinai su Tadui, sugulus visiems kartu.

Nakvynės vieta, žinoma, buvo automobilių aikštelė arba graži poilsiavietė. Buvo galima pamatyti, kaip kuri šalis myli vilkikų vairuotojus, nes dažnai teko nakvoti šalia šių milžiniškų dėžių. Prancūzija ir Austrija turi labai gražias aikšteles su tualetu, geriamo vandens fontanu, staleliais, suoleliais ir pievelėm. Daugiau nieko ir nereikia po ilgo vairavimo, tik atsipūsti akims malonioje vietoje. 

Be plano. Taip, jie važiavo neturėdami nė minimalaus plano, todėl matė daug greitkelių. Pakeliui buvo gan sunku rasti juos dominančių objektų, kurie būtų pažymėti ženklais. Rasti internetą buvo sudėtinga, todėl kelionės metu jau nelabai ką paplanuosi. Tik važiuoji važiuoji ir lauki, kada tas važiavimas baigsis. O jam pasibaigus, prasideda visi maži gražūs dalykai...

Nepakartojami kalnų keliukai ir kalnų didybė, olos, pievos, miškai, parkai, krioklys, peizažai, saulėti vakarai, vakarienės gaminimas, skraidančių jonvabalių būriai, paukščių čiulbėjimas, ežerai, apsikabnimai, Saturno džiaugsmas tyrinėjant krūmus... visko net negali surašyti.

Tai buvo kelionė, davusi daug patirties. Gal ne visuomet tokios malonios, kokios visiems norėtųsi, bet vertingos. Iš šios kelionės gali suprasti, kad Europą reikia valgyti mažesniais kąsneliais. Sužinai, kiek daug visko darytum kitaip, kuo pasidomėtum, kas svarbu ir kas nelabai. Įvertini, planavimo svarbą. Ne viskas kelyje buvo pilkomis spalvomis. Daug šypsenų, juokas, susižavėjimas ir laimė lydėjo juos kely. Kai išsprendi kilusias problemas ir nesutarimus, imi dar labiau vertinti gražias akimirkas, patirtas kartu.

Kelionių įkvėptos,

Vilnonės kojinės kelyje