Peliūkščių kalnas – Folgefonna

Mielas keliautojau,

Ar kada nors esi matęs kalnų ledyną? Ar esi pajutęs, kad norėtum ten būti dabar pat? Ant tos nuostabios viršūnės, kur gali pasijusti tarsi aukščiausiame pasaulio taške ir tuo pačiu labai mažas? Vieną tokį taką gali atrasti Odos miestelyje, netoli galingų dvynių krioklių ir populiariojo Trolio liežuvio, kuris savo arogancija užgožia ir šį ir kitus takus į kalnų ledynus.

Nuostabu yra kopti į kalną šviečiant saulei, kai visas kalnas nušvinta nuostabiomis rudens spalvomis. Stebi tą grožį ir vėliau niekam negali atpasakoti nei žodžiais, nei nuotraukomis. Reikėtų išsiplėšti savo akis ir įdėti kitam, kad pamatytų tikrąsias spalvas.

Vos tik pradėjus keliauti gana stačiu taku iškart apima jausmas, kad esi ganėtinai silpnas ir tau čia ne vieta, nes aukštyn judi vėžlio greičiu. Po pirmųjų minučių jau pradedi šnopuoti ir kaktą išpila prakaito lašeliai. “Kas su manim negerai?” – klausi savęs mintyse.  Bet ilgainiui pripranti ir vingis po vingio žolėtu serpentinu ropštiesi aukštyn.

Po valandėlės įžengi į eglynų mišką ir svarstai, pasaka čia ar tikrovė? Žinoma, viskas daug tamsiau, nes saulė čia nešviečia amžinybę. Ji lyg užsispyrusi Pepė Ilgakojinė ima ir pasislepia. Todėl metras po metro kopi kiek gūdžiu, bet be galo žavingu mišku. O kur dar tas iš dešinės vis šniokščiantis krioklys, kuris tai priartėja, tai nutolsta dedant žingsnius vingiuotu taku.

Įveikus miško ruožą, lyg koks žiurkėnas išlendi iš urvelio ir vėl akys džiaugiasi ryškia dangaus šviesa. Tuomet išvysti, kaip aukštai pakilai tas kelias valandas vis bandydamas sau įrodyti, kad tikrai gali, kad nestovėjai vietoje. Kad jau esi aukštėliau nei buvai prieš tai, nors priešais esantis kalnas ir juokiasi iš tavo mažumo.

Toliau kopdamas, rodos, į begalybę, išvysti tikrų tikriausią rudenį su visais krentančiais raudonos ir geltonos spalvų paletės lapais. Eini ir džiaugiesi, kad esi čia ir dabar. Kad šią akimirką šypsaisi pats sau, kad ir kaip sunku čia tau bebūtų kopti.

          Po kojomis vis sušmėžuoja laukinės pelytės, kurios primena mažus storus burundukus. Jos šmėžuoja savo kalno tuneliais, kurių nė nemanei esant. O greitis toks įspūdingas, kad nė nespėji pagalvoti apie nuotrauką, o jų jau nebėra. Tik geriau įsižiūrėjus supranti, kad čia yra begalės užslėptų mažų urvelių, kurie prasideda nuo pat kalno apačios ir tęsiasi iki pat viršaus. Tad visas kalnas priklauso šiems mažiems padarėliams.

         


          Galiausiai išnyra medinė trobelė samanotu stogeliu, kuri yra pirmasis prieglobstis ir ilgesnė sustojimo stotelė kopiantiems. Metaliniame katiliuke kunkuliavo tiršta makaronų ir pomidorų sriuba, padėsianti atsikvėpti ir po pietų pertraukėlės keliauti atgal.

Karina ir Tadas buvo tie, kurių kopimas čia ir baigėsi. Kadangi laikas tiksėjo negailestingu greičiu, keliautojai suprato, kad ši kelionė yra daug ilgesnė, nei jie manė iš pradžių. Vėliau paaiškėjo, kad tai netgi keletos dienų kelionė. Tad nepasiekę savo tikslo, bet užkopę į beveik kilometro aukštį, jie pasuko atgal. Tik negalvokite, kad juos aplankė liūdesys. Oi, ne!

Abu sau smagiai leidosi žemyn. Kaip žinia, daug greičiau negu aukštyn ir buvo pakylėtos nuotaikos. Pasiekus apačią sukirto penketais, nes įveikė, nors ir mažą atkarpą. Pasižadėjo dar čia sugrįžti, kai galės skirti daugiau negu 5 valandas, įveikti visą taką ir pamatyti ledynus. 

Kelionių įkvėptos,

Vilnonės kojinės kelyje